Ksenijos Jaroševaitės skulptūros – savitas reiškinys Lietuvos skulptūroje. Nedidelės žmonių ir gyvūnų figūros, sustingusios subtiliame judesyje gilaus apmąstymo akimirką, perteikia daugeliui pažįstamą jausminę patirtį. Skulptūra „Įkyrios mintys“ – puikus tokio žmogiškojo patyrimo įkūnijimas. Joje kiekvienas galime pamatyti save, prisiminę būseną, kai niekaip nepavyko atsikratyti įkyrios minties, kuri reikalavo tiek dėmesio, kad pradėjome jausti ją fiziškai, tarsi kutentų, spaustų, ropinėtų po visą kūną. „Įkyriose mintyse“ matome giliai susimąsčiusi vyriškį, kiek primenantį Auguste‘o Rodino „Mąstytoją“ (1880) ar liaudišką Rūpintojėlį, kurio nugara vorele ropoja „mintys“. Jis nuogas, kad drabužiai nenukreiptų mūsų dėmesio į nereikšmingas detales ir kad „minčių“ kojelės dar labiau kutentų. Šis bronzinis skulptūros variantas nėra vienintelis – didesnį ir granitinį galima pamatyti Klaipėdoje. Galvodama apie būsimą granitinę skulptūrą, Jaroševaitė nulipdė modelį, kurį vėliau nuliejo iš bronzos. 1982 m. vasarą Smiltynės skulptūrų simpoziume iškaltas granitinis variantas buvo įkurdintas judrioje Klaipėdos skulptūrų parko dalyje. Atidarymo dieną kažkas išterliojo skulptūrą, tad simpoziumo rengėjai ėmė svarstyti, ar nuogo vyro atvaizdas viešoje vietoje nėra pernelyg provokacinis. Skulptorei priminus, kad nuogų moterų meno kūriniuose viešose vietose apstu, svarstymai nurimo. 9 dešimtmečio pradžioje savo kūryboje siekdama atkreipti dėmesį į žmogaus dvylipumą – nerangų kūną ir mąslią, kilnumo siekiančią sielą, Jaroševaitė kelioms savo apvalainoms figūroms suteikė angelo sparnus. Nuo sovietmečio pabaigos, kai buvo panaikinti tikėjimo laisvės apribojimai, menininkės skulptūrose sau vietą rado krikščionių šventieji, atrodantys labai artimi ir žmogiški, palyginus su įprastais jų atvaizdais. Dėl tokio savito ir įtaigaus braižo Jaroševaitė tapo viena iš vos kelių į Lietuvos skulptūros istoriją įrašytų moterų.