Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius buvo viena pagrindinių XX a. pradžios Lietuvos dailės figūrų. 1906–1915 m. organizavo pirmąsias lietuvių dailės parodas Vilniuje, jose aktyviai dalyvavo. Kaip ir jo kolegos, troško sukurti lietuvišką meną. Vaizdavo gimtojo krašto žmonių tipus, jų papročius, perteikė kaimo ir gamtos vaizdus. Jo paveikslams būdinga realistinė raiška; daugiausia jis kūrė XX a. pradžios Rytų Europos tapyboje populiarius „nuotaikos peizažus“, juose tėviškės gamta vaizduojama lyriškai, romantiškai. Žmuidzinavičius dailės dalykų nesistemingai mokėsi Varšuvoje, Peterburge, 1904–1906 m. studijavo Paryžiaus Vitti akademijoje pas ispanų dailininką Hermenegildo Angladą Camarasą. Pastarojo kūriniams charakteringi ryškių spalvų deriniai, dekoratyvumas, art nouveau stilius, pasakiški siužetai. Visa tai darė įtaką Žmuidzinavičiui – 1906 m. jis sukūrė šiurpoką lietuviško folkloro paveikslą, pasižymintį dekoratyvia stilistika, šiaip dailininkui nebūdingu ryškiu koloritu. Animizmas, medžių garbinimas buvo esminiai pagoniško baltų tikėjimo elementai. Miškas laikytas sakralia vieta. XIV a. Lietuvai apsikrikštijus, pagonybė buvo išstumta, tačiau pagoniškų papročių liekanos išsilaikė dar ilgai. Kunigai kovojo su šiais prietarais, kaltino lietuvius, kad šie velnio raginami miškuose buria ir raganauja. Senasis tikėjimas perėjo į folklorą – pasakas ir legendas apie užkeiktus miškus, dvasių, vaiduoklių vietas, kurių reikia saugotis, jas apeiti. XX a. pradžioje iš folkloro lietuvių dailininkai sėmėsi motyvų savo kūrybai. Folklorinį miško įvaizdį panaudojo ir Žmuidzinavičius savo paveiksle „Sielvartas“. Medžiai čia pavirtę gyvomis fantastinėmis būtybėmis, kurios puola sėdintį žmogų, apimtą sielvarto. Ryškios paveikslo spalvos – raudona figūra, geltonas dangus, mėlyni krūmai – neturi nieko bendra su raminančia miško žaluma, pasirinktas koloritas primena išdegusį mišką su belapiais, negyvais, medžių kamienais. Grėsmingas miško įvaizdis perteikia skaudžius žmogaus išgyvenimus.