Supaprastintas tekstas
Antano Samuolio paveikslas „Baltoji obelis“ užima ypatingą vietą Lietuvos dailės istorijoje.
Tai vienas žymiausių lietuviškų peizažų, sukurtas tarpukario ekspresionizmo laikotarpiu.
Kūrinys pirmą kartą buvo parodytas 1932 m. modernistų grupės „Ars“ p
Tai vienas žymiausių lietuviškų peizažų, sukurtas tarpukario ekspresionizmo laikotarpiu.
Kūrinys pirmą kartą buvo parodytas 1932 m. modernistų grupės „Ars“ p
Antano Samuolio paveikslas „Baltoji obelis“ užima ypatingą vietą Lietuvos dailės istorijoje.
Tai vienas žymiausių lietuviškų peizažų, sukurtas tarpukario ekspresionizmo laikotarpiu.
Kūrinys pirmą kartą buvo parodytas 1932 m. modernistų grupės „Ars“ parodoje Kaune ir iš karto atskleidė jauno dailininko brandą bei talentą.
Nors Samuolis gyveno trumpai ir paliko nedidelį kūrybinį palikimą, jo savitas stilius darė didelę įtaką vėlesnėms Lietuvos tapytojų kartoms, ypač sovietmečiu.
Paveikslo centre esanti obelis yra pagrindinis kūrinio objektas.
Ji išsiskiria šviesesnėmis spalvomis, todėl žiūrovo dėmesys pirmiausia krypsta į ją.
Kiti motyvai – prie statinės palinkusi moteris, šuo, pastatų fragmentai – yra tik antraeiliai elementai.
Baltintas medžio kamienas veikia kaip kompozicijos ašis.
Jo laužyta forma lemia visą paveikslo ritmą: kamieno linkį atkartoją moters nugara, obels lapija ir žemės formos.
Tvirtą ir logišką kompoziciją papildo ekspresyvi tapyba – platūs, dinamiški potėpiai, sodrios spalvos ir apibendrintos, liaudies meną primenančios formos.
Paveiksle matome paprastą priemiesčio kasdienybę, be pagražinimų.
Tačiau net ir skurdi aplinka perteikiama poetiškai – jaučiama vienatvės ir melancholijos nuotaika.
Samuolis šį peizažą nutapė Kaune, savo namų sode Žaliakalnyje.
Todėl paveikslas turi ir asmeninį atspalvį – jame užsimenama apie paties menininko sunkų, skurdų ir silpnos sveikatos gyvenimą
Tai vienas žymiausių lietuviškų peizažų, sukurtas tarpukario ekspresionizmo laikotarpiu.
Kūrinys pirmą kartą buvo parodytas 1932 m. modernistų grupės „Ars“ parodoje Kaune ir iš karto atskleidė jauno dailininko brandą bei talentą.
Nors Samuolis gyveno trumpai ir paliko nedidelį kūrybinį palikimą, jo savitas stilius darė didelę įtaką vėlesnėms Lietuvos tapytojų kartoms, ypač sovietmečiu.
Paveikslo centre esanti obelis yra pagrindinis kūrinio objektas.
Ji išsiskiria šviesesnėmis spalvomis, todėl žiūrovo dėmesys pirmiausia krypsta į ją.
Kiti motyvai – prie statinės palinkusi moteris, šuo, pastatų fragmentai – yra tik antraeiliai elementai.
Baltintas medžio kamienas veikia kaip kompozicijos ašis.
Jo laužyta forma lemia visą paveikslo ritmą: kamieno linkį atkartoją moters nugara, obels lapija ir žemės formos.
Tvirtą ir logišką kompoziciją papildo ekspresyvi tapyba – platūs, dinamiški potėpiai, sodrios spalvos ir apibendrintos, liaudies meną primenančios formos.
Paveiksle matome paprastą priemiesčio kasdienybę, be pagražinimų.
Tačiau net ir skurdi aplinka perteikiama poetiškai – jaučiama vienatvės ir melancholijos nuotaika.
Samuolis šį peizažą nutapė Kaune, savo namų sode Žaliakalnyje.
Todėl paveikslas turi ir asmeninį atspalvį – jame užsimenama apie paties menininko sunkų, skurdų ir silpnos sveikatos gyvenimą
Žymaus tarpukario ekspresionisto Antano Samuolio „Baltoji obelis“ Lietuvos dailės istorijoje užima išskirtinę vietą: kūrinys iki šiol laikomas vienu ryškiausių lietuviškų peizažų. Drobė, 1932 m. eksponuota pirmojoje modernistų grupės „Ars“ parodoje K
Žymaus tarpukario ekspresionisto Antano Samuolio „Baltoji obelis“ Lietuvos dailės istorijoje užima išskirtinę vietą: kūrinys iki šiol laikomas vienu ryškiausių lietuviškų peizažų. Drobė, 1932 m. eksponuota pirmojoje modernistų grupės „Ars“ parodoje Kaune, atskleidė jauno, bet anksti kūrybinę brandą pasiekusio dailininko talentą. Nors Samuolis gyveno neilgai ir paliko nedaug kūrinių, jo savitas braižas įkvėpė ne vieną Lietuvos tapytojų kartą, ypač sovietmečiu. Obelis – svarbiausias kūrinio objektas, išsiskiriantis savo vieta kompozicijos centre, šviesesniu koloritu. Visi kiti – prie statinės pasilenkusi moteris, šuo, pastatų fragmentai – yra antraeiliai ir kompozicijos, ir turinio atžvilgiu. Baltintas medžio kamienas – kompozicinė ašis. Jo išraiškingai laužytai formai paklūsta kiti paveikslo elementai, kamieno išlinkimą atkartoja moters nugaros, obels lapijos, žemės reljefo linkiai. Tvirtai ir racionaliai suręstą kūrinio kompoziciją atsveria spontaniška ir ekspresyvi tapysena, dinamiški platūs sodrių spalvų potėpiai, apibendrinta, primityvistiška, liaudies menui artima formų plastika. Paveiksle atsiskleidžia nepagražinta priemiesčio kasdienybė. Tačiau vaizduojama skurdi buitis savitai poetiška, juntamos vienišumo, melancholijos nuotaikos. Šis gamtovaizdis yra autentiškas – nutapyta Kaune, Samuolio namų sode Žaliakalnyje, augusi obelis. Todėl peizažas pasipildo autobiografiškumu, užuominomis apie nelengvą vargingo ir silpnos sveikatos menininko gyvenimą.
