Lietuvos tapybos kontekste išskirtinis Jono Švažo braižas kiek primena JAV ir Europoje 6 dešimtmetyje išpopuliarėjusį abstrakcionizmą, kuriame ypač svarbus spalvos ir kompozicijos emocinis poveikis. Švažas rado savitą ir sovietinės cenzūros sąlygomis pasiteisinusią prieigą – jo darbuose matome iki spalvinių dėmių apibendrintus gamtinius, miesto, pramoninius peizažus.
Pastarųjų vaizdai Švažo darbuose tapdavo, kaip pats sakė, žmogaus inžinerinės fantazijos apmąstymais. Motyvus jis rinkdavosi iš natūros, gausiai eskizuodavo pieštuku, flomasteriu ir pastele. Grįždavo į tą pačią vietą skirtingu paros metu, ieškodamas įvairaus apšvietimo ir nuotaikos. Eskize ištobulinęs kompoziciją, studijoje ją tiksliai perkeldavo ant drobės, ir, dirbdamas aliejiniais dažais, imdavosi ieškoti paveikiausių spalvinių derinių.
„Prie Vilniaus“ mūsų akis džiugina mėlynais, violetiniais, oranžiniais, geltonais atspalviais. Švažas pasikliauja XX a. pradžioje išplėtota spalvų teorija – tinkamai sugretinant pagrindines (geltona, raudona, mėlyna) ir papildomas (violetinė, žalia, oranžinė) spalvas, spalviniai efektai tampa įspūdingesni. Jo pasirinktame motyve įspūdį kelia ir įstrižainių gausa. Dailininkai jas kompozicijose naudoja siekdami sukurti judesio įspūdį ir suteikti kūriniui įtampos. Žinant šias dailininkų naudojamas taisykles ir kiek primerkus akis, galima matyti šį kūrinį kaip abstrakciją, į kurios centrą suteka, o gal iš jo veržiasi paslaptingi violetai.
Vėl plačiai atmerkus akis, paaiškėja, kad tai dengti birių produktų konvejeriai. Jų susikryžiavimą atkartoja ir pirmame plane juoda linija išbraižyti dažniausiai šalia geležinkelių sutinkami stulpai. Tikėtina, kad tai vieta, į kurią ar iš kurios keliauja didžiuliai akmens skaldos ar anglies kalnai. Kaip ir kam šie kalnai buvo iškasti, kaip ir kur gabenami, kaip pagerino ir pablogino mūsų ir kraštovaizdžio gyvenimus, klaustų apie inžinerinę fantaziją mastęs Švažas. Ir galbūt prisimintų vaikystę, kuri prabėgo kaimelyje šalia geležinkelio Ryga-Mažeikiai, augant geležinkeliečio šeimoje. Būdamas mažas jis mėgo aplink bėgius ieškoti iš toli atkeliavusių spalvotų, ryškių akmenukų ir ant pylimo dėlioti iš jų įvairiausias figūrėles. Po daugelio metų, tapęs dailininku ir gyvendamas Vilniuje, Švažas grįžo prie panašių eksperimentų, bet jau drobės paviršiuje.