Supaprastintas tekstas
„Pakui Hardware“ yra menininkų duetas.
Jį 2014 metais sukūrė Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda.
Pavadinimą pasiūlė kuratorius Alex Ross.
Žodis „Pakui“ yra iš Havajų mitologijos.
Tai greita mitinė būtybė.
Žodis „hardware“ reiškia aparatinę įr
Jį 2014 metais sukūrė Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda.
Pavadinimą pasiūlė kuratorius Alex Ross.
Žodis „Pakui“ yra iš Havajų mitologijos.
Tai greita mitinė būtybė.
Žodis „hardware“ reiškia aparatinę įr
„Pakui Hardware“ yra menininkų duetas.
Jį 2014 metais sukūrė Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda.
Pavadinimą pasiūlė kuratorius Alex Ross.
Žodis „Pakui“ yra iš Havajų mitologijos.
Tai greita mitinė būtybė.
Žodis „hardware“ reiškia aparatinę įrangą.
Dueto kūryboje svarbi tema yra žmogaus kūnas.
Menininkai tyrinėja, kaip kūną veikia technologijos ir aplinka.
Jiems svarbus ir medicinos pasaulis.
Vienas įkvėpimo šaltinių buvo menininkė
Marija Teresė Rožanskaitė.
Jos paveiksluose dažnai matome ligonines ir medicinos įrangą.
„Pakui Hardware“ domisi:
• šiuolaikine medicina
• technologijomis
• žmogaus sveikatos stebėjimu.
Šiandien daug žmonių naudoja išmanius įrenginius.
Pavyzdžiui:
• laikrodžius
• telefonus
• žiedus.
Šie įrenginiai seka žingsnius, miegą ir kvėpavimą.
Menininkai apie tai kalba kūrinyje
**„Virtual Care“ („Tolimas rūpestis“) **.
Iš pradžių kūrinys buvo parodytas skaitmeninėje parodoje.
Vėliau jis tapo fizine parodos instaliacija.
Kūrinys kelia klausimą apie technologiją ir rūpestį.
Jame naudojamos skirtingos medžiagos:
• plastikas
• silikonas
• metalas
• stiklas
• žemė.
Objektai primena žmogaus organus.
Virš jų kabo chirurginė lempa.
Kūrinys tapo ypač aktualus per COVID-19 pandemiją.
Tuo metu daug žmonių gavo nuotolinę medicinos pagalbą.
Kūrinys kviečia pagalvoti,
kaip technologijos gali padėti rūpintis žmogumi.
Jį 2014 metais sukūrė Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda.
Pavadinimą pasiūlė kuratorius Alex Ross.
Žodis „Pakui“ yra iš Havajų mitologijos.
Tai greita mitinė būtybė.
Žodis „hardware“ reiškia aparatinę įrangą.
Dueto kūryboje svarbi tema yra žmogaus kūnas.
Menininkai tyrinėja, kaip kūną veikia technologijos ir aplinka.
Jiems svarbus ir medicinos pasaulis.
Vienas įkvėpimo šaltinių buvo menininkė
Marija Teresė Rožanskaitė.
Jos paveiksluose dažnai matome ligonines ir medicinos įrangą.
„Pakui Hardware“ domisi:
• šiuolaikine medicina
• technologijomis
• žmogaus sveikatos stebėjimu.
Šiandien daug žmonių naudoja išmanius įrenginius.
Pavyzdžiui:
• laikrodžius
• telefonus
• žiedus.
Šie įrenginiai seka žingsnius, miegą ir kvėpavimą.
Menininkai apie tai kalba kūrinyje
**„Virtual Care“ („Tolimas rūpestis“) **.
Iš pradžių kūrinys buvo parodytas skaitmeninėje parodoje.
Vėliau jis tapo fizine parodos instaliacija.
Kūrinys kelia klausimą apie technologiją ir rūpestį.
Jame naudojamos skirtingos medžiagos:
• plastikas
• silikonas
• metalas
• stiklas
• žemė.
Objektai primena žmogaus organus.
Virš jų kabo chirurginė lempa.
Kūrinys tapo ypač aktualus per COVID-19 pandemiją.
Tuo metu daug žmonių gavo nuotolinę medicinos pagalbą.
Kūrinys kviečia pagalvoti,
kaip technologijos gali padėti rūpintis žmogumi.
Kūrybinį duetą „Pakui Hardware“ 2014 m. sukūrė Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda. Pavadinimą jiems sugalvojo kuratorius Alex Ross, norėdamas išryškinti mitologijos ir technologijos, virtualumo ir kūniškumo santykį. „Pakui“ yra Havajų mitologin
Kūrybinį duetą „Pakui Hardware“ 2014 m. sukūrė Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda. Pavadinimą jiems sugalvojo kuratorius Alex Ross, norėdamas išryškinti mitologijos ir technologijos, virtualumo ir kūniškumo santykį. „Pakui“ yra Havajų mitologinė būtybė, deivės Haumos padėjėjas ir itin greitas bėgikas, galėjęs apskristi Oahu salą – trečią pagal dydį Havajuose – net šešiskart per dieną, o angliškas žodis „hardware“ reiškia aparatinę įrangą.
Pagrindinis dueto kūrybos leitmotyvas – kūnas ir įvairios jo transformacijos, santykis su aplinka, technologijų įtaka. Svarbiu įkvėpimu „Pakui Hardware“ tapo Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) tapyba, ypač medicinines erdves, operacijas vaizduojantys paveikslai. Tapytojos darbuose trapus kūnas tampa platesne sovietinės sistemos metafora, o Pakui Hardware domina biologiniai procesai, šiuolaikinė medicina, sveikatos savipriežiūra ir skaitmenizavimas.
Pavyzdžiui, išmanūs įrenginiai, tokie kaip laikrodis, telefonas ar žiedas, seka žingsnius, kvėpavimą, kalorijas ar miegą ir mūsų pačių noru perima vis daugiau savijautos kontrolės. Ironiška, kad menininkams bemąstant apie nuotolinę, virtualią mediciną, visą pasaulį suparalyžiavo COVID-19 pandemija. Kūrinys „Virtual Care“ („Tolimas rūpestis“) pirmiausia buvo pristatytas skaitmeninėje to paties pavadinimo parodoje ir tik po metų tapo fizine, daugeliui įprasta ekspozicija.
Kūrinys nagrinėja ideologinę priešpriešą tarp „šaltos“ technologijos ir „šiltos“ globos, tarp medicininės priežiūros įrangos ir ją valdančių žmonių. Jame sugretinamos skirtingos sintetinės ir organinės medžiagos: plastikas, silikonas, nerūdijantis plienas, žemės, stiklas. Keistų formų, į žmogaus organus panašus pavidalai guli ant keturių stalų, o viršuje kabanti chirurginė lempa tiesia į juos savo voriškas renkas ir stiklines akis.
Pandemijos kontekste „Virtual Care“ įgavo ypatingą aktualumą – ne tik geografiškai nutolusios ar marginalizuotos žmonių grupės buvo priverstos tenkintis nuotoline sveikatos priežiūra. Šiandien kūrinys ragina toliau svarstyti, ar technologijos gali būti švelnios, jeigu laikysime jas tiltu, o ne kliūtimi.
Pagrindinis dueto kūrybos leitmotyvas – kūnas ir įvairios jo transformacijos, santykis su aplinka, technologijų įtaka. Svarbiu įkvėpimu „Pakui Hardware“ tapo Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) tapyba, ypač medicinines erdves, operacijas vaizduojantys paveikslai. Tapytojos darbuose trapus kūnas tampa platesne sovietinės sistemos metafora, o Pakui Hardware domina biologiniai procesai, šiuolaikinė medicina, sveikatos savipriežiūra ir skaitmenizavimas.
Pavyzdžiui, išmanūs įrenginiai, tokie kaip laikrodis, telefonas ar žiedas, seka žingsnius, kvėpavimą, kalorijas ar miegą ir mūsų pačių noru perima vis daugiau savijautos kontrolės. Ironiška, kad menininkams bemąstant apie nuotolinę, virtualią mediciną, visą pasaulį suparalyžiavo COVID-19 pandemija. Kūrinys „Virtual Care“ („Tolimas rūpestis“) pirmiausia buvo pristatytas skaitmeninėje to paties pavadinimo parodoje ir tik po metų tapo fizine, daugeliui įprasta ekspozicija.
Kūrinys nagrinėja ideologinę priešpriešą tarp „šaltos“ technologijos ir „šiltos“ globos, tarp medicininės priežiūros įrangos ir ją valdančių žmonių. Jame sugretinamos skirtingos sintetinės ir organinės medžiagos: plastikas, silikonas, nerūdijantis plienas, žemės, stiklas. Keistų formų, į žmogaus organus panašus pavidalai guli ant keturių stalų, o viršuje kabanti chirurginė lempa tiesia į juos savo voriškas renkas ir stiklines akis.
Pandemijos kontekste „Virtual Care“ įgavo ypatingą aktualumą – ne tik geografiškai nutolusios ar marginalizuotos žmonių grupės buvo priverstos tenkintis nuotoline sveikatos priežiūra. Šiandien kūrinys ragina toliau svarstyti, ar technologijos gali būti švelnios, jeigu laikysime jas tiltu, o ne kliūtimi.