Marija Teresė Rožanskaitė (1933–2007) – viena iš unikaliausių XX a. antrosios pusės lietuvių menininkių, kurios kūryba peržengia tradicinio modernizmo ribas. Jos darbai pasižymi išskirtiniu socialiniu jautrumu ir nuolatine plastinės kalbos kaita. Menininkės kūrybinė laikysena formavosi kaip sąmoninga opozicija vyraujančioms normoms: ji atmetė tiek sovietinės sistemos propaguojamą socrealizmą, tiek tuo metu populiarią, dažnai dekoratyvią ar lyrišką lietuvių tapybos mokyklą. Savo kūryboje ji drąsiai kalbėjo apie nepatogias, nutylimas temas ir tai pirmiausia kilo iš jos pačios praeities bei asmeninių patirčių. 1941 m. tremtis į Krasnojarsko lagerius, tėvo sušaudymas, badas ir paauglystėje patirta maliarija suformavo aštrų egzistencinio trapumo pojūtį. Rizikingas pabėgimas su mama į Lietuvą 1948 m. ir vėlyvas (tik po Stalino mirties) įstojimas į Dailės institutą subrandino Rožanskaitę kaip menininkę, kuriai žmogaus kūnas kūryboje buvo suvokiamas ne kaip estetinio pasigėrėjimo objektas, o kaip kančios ir ištvermės vieta.
Tai labai ryškiai atsiskleidžia taip vadinamam “medicininiam cikle” (8-10 dešimtmečiai). Šio ciklo drobėse vaizduojamos ligoninės palatos ir jose gęstančios gyvybės ar operuojami kūnai nėra tik socialinė kritika. Tai skaudžiai atpažįstama realybė. Žiūrint į šiuos darbus, atrodo, net fiziškai jaučiamas tas medicininis formalumas - sistema, kuri prižiūri kūną, bet dažnai prasilenkia su pačiu žmogumi. Menininkė tiksliai pagauna bejėgystės momentą: metaliniai lovų rėmai, vamzdeliai ir suvaržymai, masyvi medicininė technika tampa agresyvia erdve, kurioje žmogus bando susivokti, bet yra izoliuojamas. Šio ciklo darbai kalba apie tylų sunykimą, kai asmenybė nyksta tarp sterilių paklodžių, ieškodama artimo ryšio, kurio sistema negali suteikti.
Šiam ciklui priklauso ir 1977 m. sukurtas darbas “Rentgenoterapija”. Jame Rožanskaitė dekonstruoja tradicinį portretą ir atskleidžia žmogaus pažeidžiamumą bei jo būklę sistemos gniaužtuose, kur sistemą galime suprasti ne tik kaip sovietinį režimą, bet ir kaip sveikatos sistemos tam tikrą socialinės kontrolės formą. Kūrinio kompozicija tarsi iškadruota, primenanti kino estetiką ar atsitiktinį dokumentinį kadrą. Menininkė paveikslo kompozicijoje atima iš žmogaus centrinę poziciją - dominuojančiu veikėju tampa masyvus, šaltas rentgeno aparatas. Jis, atrodo, net fiziškai užgula trapią pusnuogę figūrą, sukurdamas klaustrofobišką erdvę, kurioje pacientas virsta pasyviu objektu, medžiaga technologinei manipuliacijai.
Rožanskaitės “medicininio ciklo” kūryba artima abjekto menui ir jo estetikai, tačiau ne per šokiruojančią fiziologiją, o per sterilų kūno integralumo pažeidimą. Menininkė dažnai vaizduoja momentą, kai subjektas “išardomas”, o kūnas praranda savo neliečiamybę. “Rentgenoterapijoje” tai pasireiškia per dehumanizaciją ir kontrolę. Autorė pažeidžia kūno vientisumą vizualiai amputuodama paciento tapatybę: aparatas aklinai uždengia, tarsi praryja moters galvą, palikdamas tik beasmenį, apnuogintą torsą. Šis moteriškas nuogumas veikia ne kaip erotinis elementas, ne geismo objektas, o beginkliškumo liudijimas. Tai sukuria aštrią įtampą tarp stebimojo ir stebinčiojo. Pacientė čia virsta bevarde biologine mase, kurią sistema apdoroja, o stebėjimo lange matomas veidas (galbūt medicinos darbuotojos) įkūnija šaltą, atsiribojusį medicininį žvilgsnį. Stiklas veikia kaip barjeras, sukuriantis galios disbalansą: darbuotoja yra saugi ir kontroliuojanti situaciją, o pacientas beginklis, praradęs tapatybę ir tapęs tik procedūros vienetu. Vyraujantis koloritas - valdiškai pilki, melsvi, žalsvi atspalviai kuria sterilaus šalčio įspūdį.
Menininkė taip pat kūrė abstrakcijas, vėlesniame kūrybos etape perėjo prie erdvinės tapybos ir asambliažų. Supratusi, kad plokščia drobė nebepajėgia sutalpinti egzistencinės įtampos, Rožanskaitė viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo konstruoti sudėtingas erdvines struktūras - asambliažus. Tai buvo savotiškos medinės dėžės - objektai, primenantys teatrines scenas, kuriose ji derino tapybą su autentiškais daiktais: medicininiais instrumentais, audiniais, įvairiais objektais su nuorodomis į asmeninę istoriją ar gamtos elementais. Paskutiniame etape ji vis dažniau atsigręžė į globalias temas - ekologiją, kosmosą bei etnografinį palikimą. Kūrė performansus ir instaliacijas politnėmis bei ekologinėmis temomis. Dienoraštyje Rožanskaitė rašė: „Aš visuomet noriu būti visuose gyvenimo įvykiuose.“ Visgi būtent “medicininio ciklo” kūriniuose užfiksuotas sterilumas ir jo keliami jausmai, sąstingis ir siaubas, šiandien skamba pranašiškai. Rožanskaitės kūryba, kurioje ligoninė ir jos medicininė atributika tampa totalitarinės kontrolės (aliuzija į sovietines saugumo struktūras) alegorija, pandemijų ir technologinio sekimo akivaizdoje įgauna naują prasmę. Rožanskaitė yra sakiusi, kad „žmogus per amžius nesikeičia – keičiasi tik džiaugsmai ir kankinimo priemonės“ ir tai yra savotiškas raktas, atskleidžiantis jos kūrybos esmę ir universalumą laike.