Artūras Raila (1962 m.) - ryški ir įvairiapusė figūra Lietuvos šiuolaikinio meno lauke. Jo kūryba žymi fundamentalų perėjimą nuo lietuviškosios moderniosios skulptūros tradicijos prie konceptualiosios, socialiai angažuotos praktikos, o meninė veikla yra neatsiejama nuo vadinamosios “lūžio kartos” menininkų, kurie 10-ajame dešimtmetyje, byrant Sovietų Sąjungai ir formuojantis nepriklausomai Lietuvai, radikaliai atsisakė formalaus estetizmo vardan kritinio diskurso ir tarpdiscipliniškumo.
A. Railos kūrybinis identitetas formavosi Vilniaus dailės institute (dabar VDA), skulptūros katedroje, kurioje studijas baigė 1989 m. Ankstyvuoju periodu (apie 1988–1994 m.) menininkas buvo smarkiai veikiamas savo dėstytojo Mindaugo Navako ir kūrė objektus, artimus tyliojo modernizmo estetikai bei vakarietiškam minimalizmui. Šio periodo pabaigoje Raila skulptūrą vis dažniau ima traktuoti ne tik kaip fizinį objektą tam tikroje erdvėje, bet ir kaip galimybę išreikšti gana aštrią socialinių santykių, socialinės aplinkos ar institucinę kritiką.
Šį virsmą geriausiai iliustruoja vienas ryškiausių ankstyvojo laikotarpio darbų - “Lopšys, garantuojantis pragmatišką infantilumą”. Kūrinys sukurtas 1994-taisias, laukinio kapitalizmo, politinio nestabilumo ir vertybinio chaoso laiku. Lakoniškas savo forma, tačiau provokuojantis ir daugiaprasmis objektas vizualiai primena lopšį, sukonstruotą iš agresyvių, pramoninių medžiagų, kurios dažnu atveju asocijuojasi su šaltumu, suvaržymu ar pavojumi ir įkūnija nerimą, ironiją bei kritišką žvilgsnį į socialinę sistemą. Tai drąsus, beveik agresyvus sprendimas, kuomet medžiagos pakeitimas suponuoja tam tikrą metaforą, per medžiagiškumą (metalą, vielą) perteikiama visuomenės psichologinė būsena. Kartu su lopšiu eksponuojamas plieninis žindukas simbolizuoja pavadinimo idėją. Tai ne minkšta vaiką raminanti priemonė, o šaltas, kietas metalas. Kūdikis, šiuo atveju visuomenė, gauna žinduką, kuris nutildo, bet nesuteikia jokios tikros naudos ar šilumos - tai prievartinio, “pragmatiško” nuraminimo simbolis. Kaip ir tradicinis lopšys, kuris kultūrinėje sąmonėje veikia kaip saugumo, globos, šilumos ir nekaltybės simbolis, Railos yra dekonstruojamas ir paverčiamas grėsmės bei įkalinimo metafora. Pavadinime įrašytą “pragmatišką infantilumą” čia galima traktuoti kaip diagnozę tuometinei visuomenei, kuri rodo sąmoningą, apskaičiuotą pasirinkimą likti vaiku be atsakomybės, priklausomam nuo išorinių jėgų. Posovietinės transformacijos akivaizdoje tai yra akivaizdus noras būti globojamiems tvirtos rankos ar valstybės, net jei ta globa yra žalojanti ir ribojanti laisvę. Saugumo pažadas čia tampa spąstais. Lopšys ne sūpuoja, o žaloja. Tai ironiškas ir ciniškas žvilgsnis į pilietinį pasyvumą ir komforto paieškas pavojingomis aplinkybėmis. Lopšys nėra nei gražus nei jaukus, jis tiesiog nepatogus ir pavojingas. Šio darbo konceptualiame sprendime jau matome tai, ką vėliau menininkas plėtos tiesiogiai dirbdamas su žmonėmis: jis konstruoja situaciją, kuri verčia žiūrovą permąstyti savo santykį su galia ir atsakomybe. Kūrinys yra akivaizdus komentaras apie posovietinę realybę – nesaugumo jausmą, valstybės ar institucijų, kurios turėtų rūpintis piliečiu, agresyvumą. Railos Lopšį ir jo tiesioginės funkcijos dekonstravimą galima būtų palyginti su Man Ray “Dovana” - lygintuvu su kyšančiais aštriais vinimis, kuriame funkcijos pakeitimas interpretuojamas kaip smurto buityje metafora, turinti agresijos, sadizmo ar net erotinio pavojaus potekstę. Jaukus namų apyvokos daiktas paverčiamas ginklu.
Nuo konceptualios skulptūros ir instaliacijų Raila pasuko link performatyvių, socialinių projektų, bendradarbiavimo su specifinėmis bendruomenėmis, taip ryškiai išsiskirdamas iš tuometinio meno lauko. Jei kiti menininkai socialines temas ar visuomenės skurdo fiksavimą naudojo tik kaip medžiagą savo politiniams pareiškimams, Raila siekė ne dokumentuoti žmones iš šalies, o sukurti tikrą ryšį ir įgalinti susitikimą. Jo dėka meno institucija (dažniausiai Šiuolaikinio meno centras) tapo atvira platforma, kurioje susitikdavo ir bendradarbiavo visiškai skirtingos socialinės visuomenės grupės.
Menininkas į “baltojo kubo“ erdvę perkeldavo dažnai marginalizuotas ar esančias už aukštosios kultūros ribų bendruomenes: automobilių tiuningo meistrus, baikerių klubo narius, bedarbius, neonacionalistus ar naujuosius pagonis. Pvz., tai tokie projektai kaip “Roll Over Museum” (2004), kur automobilių meistrai demonstravo savo modifikuotus kūrinius, ar “Žemės galia” (2008), kur dalyvavo archeologai, biofizikai, buvo bandymas legitimuoti šių grupių žinojimą, estetiką ir vertybes instituciniame lygmenyje.
Svarbi A. Railos kūrybos kryptis - institucinė kritika, nukreipta į patį meno edukacijos mechanizmą. Videofilmas “Mergaitė nekalta” (1999) akivaizdžiai parodė kartų konfliktą ir kvestionavo pačius pedagoginius metodus. Filmuodamas M. K. Čiurlionio menų gimnazijos peržiūras, jis atskleidė autoritarinį mokymo stilių ir vertybinį atotrūkį tarp dėstytojų ir moksleivių. Ši kritinė laikysena atvedė A. Railą į pedagogiką. Dėstydamas Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje, jis tapo vienu svarbiausių reformatorių, prisidėjusių prie akademinio mąstymo atsinaujinimo. Studentų vertinamas už skatinimą mąstyti konceptualiai ir kritiškai, jis savo pedagoginę veiklą traktuoja kaip dar vieną savo kūrybos formą, tiesiogiai veikiančią jaunosios kartos sąmonę.