Juozas Laivys (g. 1976, Rietavas) Lietuvoje ir už jos ribų žinomas šiuolaikinis menininkas, kūryboje eksperimentuojantis su konceptualiais gestais, socialinėmis situacijomis ir kasdienybės elementais. Studijavo Vilniaus dailės akademijoje (1995–2001) ir Ecole National des Beaux-Arts Lione (Prancūzija, 2004–2005), o 2021 m. įgijo meno daktaro laipsnį (Vilniaus dailės akademija). 2015 m. jis įkūrė „Meno kūrinių kapines“, – paslaugą sudarančią galimybę menininkams palaidoti nebereikalingus, nepavykusius ar pasenusius kūrinius ir idėjas. Pasaulyje vienintelės tokios „kapinės“ iki šiol gyvuoja Narvaišių kaime (Plungės raj., Lietuva), kur meninkas kuria ir gyvena.

J. Laivys savo kūryboje dažnai nagrinėja viešosios erdvės skulptūrą ir jos interpretavimo galimybes. Anot menininko, „[g]alimybė veikti yra neginčijamas dabarties įrodymas. Kadangi mes egzistuojame čia, kur gausu praeities įrodymų, o ateitis dar neįrodyta, tuomet galimybė modeliuoti įvykius dabar yra esminis veiksmas, galintis apibendrinti visą mano kūrybos problematiką“.1
Vienas ryškiausių projektų, skirtų meno viešosiose erdvėse galimybėms apmąstyti, – „Mobilios skulptūros“ (2005–2014). Jį sudaro aštuonioliką atpažįstamų, kartais šmaikščių formų objektų.
Visos jos laikinai eksponuotos skirtinguose miesteliuose, o svarbiausiu projekto elementu laikomas mobilumas, suvokiamas kaip meno kūrinio judėjimo į tam tikras vietas bei bendravimo su tos vietos gyventojais pretekstas. Be to, kurdamas „Mobilias skulptūras“, menininkas tikslingai pasirinko putų polisterolį, kaip tipinę plastiko epochos medžiagą. Anot J. Laivio, „akmens ir bronzos amžiai – jau praeitis, o ilgaamžiškumu šioms medžiagoms nenusileidžiantis plastikas yra mūsų dienų liudytojas ateities archeologams“.2

Kiekvienas „Mobilios skulptūros“ projekto objektas turi savitas peripetijas, tačiau lieka ištikimi kertiniams projekto idėjiniams principams, kaip antai „Atominė elektrinė Sedoje“, kur svarbus tiek mobilumo, tiek susitikimo su žiūrovu aspektas: 2011 m. rugsėjo 27 d., nuo 9 iki 13 val. kūrinys, pritvirtintas prie automobilio priekabos, judėjo miestelio gatvėmis, patraukdamas gyventojų dėmesį.
Miestelio pasirinkimą menininkas motyvuoja jo pavadinime esančiomis E ir A balsėmis, atitinkančiomis kūrinio pavadinimo pirmąsias raides – tik „iš kitos pusės“3. Šios apkeistos balsės leidžia menininkui žaisti kalbiniais ir semantiniais ryšiais, atitinkančiais konceptualiosios dailės principus.

Kūrybinis impulsas kūriniui, pasak menininko, kilo kaip reakcija į tuo metu vykusias diskusijas dėl planuojamos atominės elektrinės statybos netoli Lietuvos ir tuo pačiu metu besitęsiančius Ignalinos atominės elektrinės uždarymo bei deaktyvavimo darbus. Visgi tai nėra tiesioginis komentaras – kūrinys išreiškia ironišką požiūrį į save bei aplinką, veikia kaip kūrybinis aktas, leidžiantis kalbėti apie globalius galios reiškinius periferijos kontekste, ateities vizijos didybę ir kasdienybės realybę.
Šiuolaikinėje kultūros ir meno refleksijose atominė elektrinė vis dažniau suvokiama ne tik kaip technologinis ar energetinis objektas, bet ir kaip kultūrinės vaizduotės bei modernybės pažado simbolis. Menotyrininkė Linara Dovidaitytė, nagrinėdama branduolinės infrastruktūros reprezentacijas Lietuvoje po Ignalinos elektrinės uždarymo, pabrėžia, kad atominiai objektai mene persikelia į simbolinį lygmenį – jie tampa vaizdiniais, per kuriuos reflektuojami progreso lūkesčiai, rizikos ir neapibrėžtos ateities scenarijai4. Tokiu būdu J. Laivio kūrinys, imituojantis monumentalų industrinį objektą, įsitraukia į platesnį branduolinės vaizduotės diskusijų lauką.