Supaprastintas tekstas
Vilniaus miesto vaizdai patiko menininkams.
XX amžiaus pradžioje miestas atrodė neturtingas ir
apleistas.
Tai liūdino mokytus žmones.
Dailininkas Stanislovas Bohušas - Sestšencevičius apie tai
daug galvojo.
1916 metais jis parašė knygelę „Vilnius ir
XX amžiaus pradžioje miestas atrodė neturtingas ir
apleistas.
Tai liūdino mokytus žmones.
Dailininkas Stanislovas Bohušas - Sestšencevičius apie tai
daug galvojo.
1916 metais jis parašė knygelę „Vilnius ir
Vilniaus miesto vaizdai patiko menininkams.
XX amžiaus pradžioje miestas atrodė neturtingas ir
apleistas.
Tai liūdino mokytus žmones.
Dailininkas Stanislovas Bohušas - Sestšencevičius apie tai
daug galvojo.
1916 metais jis parašė knygelę „Vilnius ir estetika“.
Joje kritikavo naujus pastatus.
Sakė, kad mieste trūksta grožio.
1917 metais dailininkas nutapė paveikslą „Priemiesčio
vaikai“ .
Kitas šio paveikslo pavadinimas vadinamą „Vilniaus vaikai
(Badas Vilniuje)“.
Jame pavaizduoti keturi neturtingi vaikai.
Jie stovi ant kalno.
Už jų matyti karo sugriautas Vilnius.
Tuo metu vyko Pirmasis pasaulinis karas.
Vaikai atrodo pavargę ir liūdni.
Jų drabužiai paprasti, veiduose matyti nerimas.
Jie žiūri į tolį, tarsi galvotų apie ateitį.
Šis paveikslas pasakoja apie sunkų vaikų gyvenimą ir jų
jausmus.
XX amžiaus pradžioje miestas atrodė neturtingas ir
apleistas.
Tai liūdino mokytus žmones.
Dailininkas Stanislovas Bohušas - Sestšencevičius apie tai
daug galvojo.
1916 metais jis parašė knygelę „Vilnius ir estetika“.
Joje kritikavo naujus pastatus.
Sakė, kad mieste trūksta grožio.
1917 metais dailininkas nutapė paveikslą „Priemiesčio
vaikai“ .
Kitas šio paveikslo pavadinimas vadinamą „Vilniaus vaikai
(Badas Vilniuje)“.
Jame pavaizduoti keturi neturtingi vaikai.
Jie stovi ant kalno.
Už jų matyti karo sugriautas Vilnius.
Tuo metu vyko Pirmasis pasaulinis karas.
Vaikai atrodo pavargę ir liūdni.
Jų drabužiai paprasti, veiduose matyti nerimas.
Jie žiūri į tolį, tarsi galvotų apie ateitį.
Šis paveikslas pasakoja apie sunkų vaikų gyvenimą ir jų
jausmus.
Kalvoto Vilniaus panoramos traukė ne vieno menininko akį. XX a. pradžioje iš aukštai buvo matomas ir kultūrinis, estetinis, pagaliau materialinis Vilniaus skurdas, ypač trikdęs intelektualus. Negalėdamas nereaguoti į tokį miesto vaizdą, bajoriškos ki
Kalvoto Vilniaus panoramos traukė ne vieno menininko akį. XX a. pradžioje iš aukštai buvo matomas ir kultūrinis, estetinis, pagaliau materialinis Vilniaus skurdas, ypač trikdęs intelektualus. Negalėdamas nereaguoti į tokį miesto vaizdą, bajoriškos kilmės Vilniaus dailininkas Stanislovas Bohušas- Sestšencevičius 1916 m. Pietreko pseudonimu išleido knygelę „Vilnius ir estetika“, kurioje nepripažino kylančių naujų pastatų, kritikavo vyraujantį skonį ir prijautė praeities romantizavimo kultui. Po metų dailininkas pristatė didelio formato drobę „Priemiesčio vaikai“, dar žinomą pavadinimu „Vilniaus vaikai (Badas Vilniuje)“. Bohušas-Sestšencevičius nevengė socialinės kritikos, apskritai mėgo stebėti ir fiksuoti visuomeninį gyvenimą – piešdavo turgaus scenas, eilinių miestiečių portretus, taip pat karikatūras, perteikiančias žmogišką patirtį, socialines, politines aktualijas. Jį galima laikyti „realaus laiko“ miesto stebėtoju. 1917 m. nutapytame Bohušo-Sestšencevičiaus paveiksle Pirmojo pasaulinio karo suniokotą Vilnių už nugarų palikę priemiesčio (dab. Naujamiestis, anuomet vargano priemiesčio teritorija) vaikai žvelgia kažin kur už žiūrovo. Nors Vilniaus urbanistinis peizažas šiandien pakitęs, galima atsekti, jog jie stovi ant Tauro kalno. Vaikai bevardžiai, bet ne beveidžiai: apsirengę bene vienodai ir neištaigingai, veidų išraiškomis, kūnų pozomis demonstruoja nuovargį, sumišimą, abejingumą. Keturi paveikslo personažai nėra visai atsitiktiniai: galima prisiminti XIX a. pabaigoje Europoje išplitusias psichoanalizės idėjas ir menininkus dominusią žmonių tipologiją, šiuo atveju – keturis grynuosius temperamento tipus (cholerinį, flegmatinį, sangvininį, melancholinį). Viena vertus, šiame darbe regime nepritekliaus liudijimą – vaikus, jaunąją kartą, kurie patiria skurdą ir saugumo stygių, tad nusigręžia nuo papėdėje likusio miesto, bažnyčių bokštų ir žvelgia nežinoma kryptimi. Kita vertus, keturi skirtingi veikėjai, it pačios žmonijos psichologinė studija, nykios dabarties fone pasiūlo keturis būdus reaguoti į nežinomybę dėl ateities.