Ši nedidelis paveikslas, vaizduojantis bažnyčios prieigose stovinčią mergaitę pilnu glėbiu kadagių ir žilvičių šakelių, priklauso vadinamajam Lietuvos senosios dailės Aukso fondui, yra laikomas itin reikšmingu visai šalies kultūrai. 1847 m. jį nutapęs Kanutas Ruseckas ne tik sukūrė vieną ankstyviausių vaizdinių liudijimų apie Vilniaus krašto verbų tradiciją, bet ir užfiksavo tai, kas vos po kelių metų buvo negrįžtamai prarasta.
Vienintelė Lietuvoje vienabokštė barokinė šventovė – Augustijonų arba Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia – Savičiaus gatvėje iškilo XVIII a. viduryje vietoje sudegusių medinių maldos namų. Tuo metu, kai Ruseckas kūrė paveikslą, ja rūpinosi vienuoliai karmelitai. Paveiksle įamžintą vaizdą dailininkas buvo matęs savo paties akimis, kadangi gyveno kaimynystėje, Bokšto gatvėje. „Lietuvaitė su verbomis“ arba „Verbų sekmadienis“, kaip kūrinį vadino pats autorius, priklauso ciklui, kuriuo jis siekė paženklinti ir išaukštinti gimtojo krašto tradicijas (pirmuoju serijos paveikslu tapo garsioji „Pjovėja“), tad nepaisant mažo formato, negailėjo jam jėgų ir laiko: padarė daug eskizų iš natūros, kol galiausiai iš daugelio prie bažnyčios stoviniavusių ir užfiksuotų figūrų išsirinko vieną. Ją drobėje ilgai tobulino, ir štai, potėpis po potėpio bažnyčios šventoriuje stovinti mergaitė tapo oria, skulptūriška lietuvybės ikona. Tačiau ne mažiau nei centrinė kompozicijos figūra svarbus yra ir jos fonas: šešėlyje stūksantis bažnyčios mūras, jo gilumoje matomas puošnus rokokinis altorius su Dievo Motinos atvaizdu ir tikinčiųjų užpildyta erdvė. Praėjus vos keleriems metams po to, kai buvo nutapyta „Lietuvaitė“, o jei tiksliau, 1854 m. spalio 5 d. K. Ruseckas laiške sūnui rašė: „šiandien uždaryta Augustijonų bažnyčia Savičiaus gatvėje. Buvau paskutinėse mišiose. Kokia liūdna scena! Tarsi tai būtų paskutinis iš padalinimų! Visuotinis verksmas. Ašaros nevalingai veržiasi, liūdesys spaudžia širdį, kiekvienas išeina iš bažnyčios patinusiomis akimis <...>.“
Tais pat metais Rusecko įamžinti maldos namai carinės valdžios nurodymu buvo paversti Šv. Andriejaus cerkve. Interjeras smarkai pakeistas: pašalinti altoriai su skulptūromis, vienuolių choras, sakykla, iškeldinti vargonai, pastatytas ikonostasas. 1918 m. pastatas grąžintas katalikams. Deja, tik trumpam. Po II pasaulinio karo jis buvo perduotas Lietuvos SSR vartotojų kooperatyvų sąjungai, 1967 m. pritaikytas daržovių sandėliui, o buvusių maldos namų interjeras galutinai subjaurotas įstačius dvi gelžbetoninės perdangas. Šis paveikslas tapo vieninteliu šaltiniu, leidžiančiu įsivaizduoti šią bažnyčią tokią, kokia ji buvo prieš pat ištrinant jos tapatybę.