Šarūną Sauką drąsiai galima vadinti kartõs, kuri į meninį Lietuvos gyvenimą įsiliejo XX a. 9 dešimtmetyje, ryškiausiu atstovu. Nuo studijų metų puoselėjamas originalus siurrealistinis braižas išskyrė jį iš vietinės ekspresionistinės tapybos mokyklos ir tapo plačiai atpažįstamas. Dailininko pamėgtos temos – suasmenintos pragaro ar skaistyklos vizijos – pratęsė politinio „sąstingio“ laikotarpiu (apie 1964–1984 m.) Lietuvos dailėje išryškėjusią tendenciją apie bendražmogiškus ir socialinius klausimus kalbėti pasitelkiant mitologines ar religines nuorodas. Savitas Saukos braižas susiformavo, kai savo paveiksluose kurdamas apimties įspūdį, komponuodamas ėmė interpretuoti senųjų meistrų tapybos manierą. Sauka patyrė paskutinius silpstančios sovietinės cenzūros pasispardymus: 1984 m. cenzoriams apžiūrėjus paruoštus eksponuoti kūrinius, neleista atidaryti jo ir tapytojo Algio Skačkausko bendros parodos Respublikinėje (dabar Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo) bibliotekoje. Tačiau jau po metų, vos jam baigus studijas, Dailininkų sąjungos rūsyje Saukos paroda vis dėlto buvo surengta ir sulaukė pasisekimo. Radęs paveikų būdą išsakyti jį ir visuomenę kamuojančius skaudulius, menininkas puikiai atliepė tautinio atgimimo laikotarpiu menui keltus uždavinius – 1989 m., būdamas vos 31-erių, buvo apdovanotas pirmąja nacionaline kultūros ir meno premija. „Autoportretas nr. 6“ yra vienas geriausiai žinomų autoportretų serijos, kurtos 1978–1993 m., darbų. Jis buvo eksponuotas dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus 1988 m. kuruotoje ikoninėje parodoje „Mitas dabarties tapyboje“, tais pačiais metais nupirktas muziejaus. Jame Sauka mūsų įgimtą stabmeldiškumą (jo nenugalėjo su juo nuolat kovojusi krikščionybė) suderina su „pagiringa“ kasdienybe – nervingu potėpiu nutapytoje baugioje pagoniškoje medžių-žmonių girioje personažas Saukos veidu ir degančia širdimi palengvėjimo tikisi iš išganingai atrodančio, ypač detaliai ir dekoratyviai nutapyto marinuotų agurkų koloso.