Audrius Puipa (1960–1997)) gimė Vilniuje, 1985 m. baigė grafiką tuometiniame Dailės institute (dabartinė VDA). Tai grafikas, kurio kūryba žymi esminę 9 - ojo dešimtmečio pabaigos ir 10 - ojo pradžios Lietuvos dailės slinktį. Jis buvo vienas tų, kurie sovietmečiui būdingą metaforinę, ezopinę grafikos kalbą pakeitė atviru, socialiai angažuotu ir dokumentiškai detaliu naratyvu. Galima sakyti, kad jo meninį mąstymą labiausiai formavo du autoritetai - iš savo mokytojo Petro Repšio jis perėmė pasakojimo svarbą ir istorinį matymą, o iš Algimanto Švėgždos - beveik sakralų požiūrį į daiktą, natūrą bei griežtą piešinio discipliną.
Tačiau unikalus Puipos ikonografinis laukas susiformavo ne akademijoje. 1985 -1987 m., vengdamas tarnybos sovietinėje armijoje, menininkas dirbo mokytoju Šešuolių aštuonmetėje mokykloje, Ukmergės raj. Būtent provincijos buitis ir betarpiškas santykis su paprastais kaimo žmonėmis tapo jo kūrybos įkvėpimo šaltiniu ir esme. Šešuolių periodas ir itin literatūriniai kūriniai subrandino magiškojo realizmo stilių, kurio pavadinimas atkeliauja iš literatūros. Čia pragmatiška, skurdi realybė dokumentuojama su tokiu atidumu, kad įgyja teatrališką, egzistencinį krūvį.
Puipa reabilitavo literatūriškumą vaizduojamajame mene. Jo grafikos darbai, dažniausiai ofortai, litografijos, neretai spalvinami akvarele, veikia kaip mizanscenos. Savo kūrinius piešdavo ilgai - mėnesiais, kartais ištisus metus. Ilgam įsikurdavo aplinkoje, kurią piešė, atidžiai ją stebėdamas, klausydamasis garsų, kurie nuguldavo jo darbuose daiktų ir gyvūnų pavidalais.
Puipa savo kūriniuose atsisako neutralaus stebėtojo pozicijos ir tampa aktyviu veiksmo dalyviu bei režisieriumi. Esminė jo raiškos priemonė - vaizdo ir teksto dermė. Ranka rašytas tekstas kūrinyje nėra tik prierašas - tai sudedamoji kompozicijos dalis, suteikianti darbui dienoraščio, kronikos ar novelės statusą.
Spalvota llitografija “Našlės skolininkas” (1990) yra puikus brandžiojo laikotarpio pavyzdys, demonstruojantis Puipos gebėjimą transformuoti provincijos kasdienybę į universalią dramą. Kūrinio kompozicija padalinta į dvi sferas, kurias skiria masyvi, laiko ir irimo paženklinta krosnies siena. Ši vertikalė veikia kaip konceptuali ašis, atskirianti “vidų” (statika, buvimas) nuo”„išorės” (dinamika, bėgimas). Krosnis čia tampa ne tik fizine pertvara, bet ir komunikacijos negalimybės tarp personažų metafora.
Dešinioji kompozicijos pusė panardina žiūrovą į intymią našlės Valės buitį. Čia jaučiama Švėgždos įtaka -su ypatinga atida fiksuojamos faktūros: nutrupėjęs tinkas, medžio rievės, audinių raštai, po suolu sugrūsti rakandai ir ant stalo pjaunama duona. Rami kasdienybė vyksta byrančioje, aptrupėjusioje aplinkoje. Kairėje pusėje vaizduojamas išeinantis skolininkas. Jo figūra traktuojama groteskiškai, su akivaizdžia šaržo doze, o veido išraiška ir skubus žingsnis kuria vagystės ar slapstymosi įspūdį.
Tekstinė dalis atskleidžia, kad šis kūrinys kuriamas aktyviai dalyvaujant našlės gyvenime. Menas čia gimsta per mainus - geriant kartu ar atliekant ūkio darbus. Tačiau tekstas liudija ir apie autoriaus galią manipuliuoti tikrove. Skolininko, kurio autorius realybėje nematė (šis pabėgo su 3000 rublių), atvaizdas sukuriamas pasitelkiant asmeninę antipatiją realiam asmeniui - Šešuolių paštininkui (“mano priešui, kuris mane nekaltai apšmeižė”). Taip socialinis pasakojimas apie apgautą našlę atskleidžia asmenišką, kerštingą autoriaus gestą.
Simbolinį lygmenį papildo po stalu tūnanti vyskupo figūrėlė - tarsi namo statytojo dvasia. Tai sufleruoja apie praeities sakralumo ir dabarties nuosmukio bendrystę vienoje erdvėje. Našlės Valės biografija, meilė rusų karininkui, išdavystė eilinę kaimo moterį paverčia tragiško likimo heroje.
“Našlės skolininkas“ nėra tik socialinė kritika ar kaimo nuosmukio iliustracija. Puipa, derindamas meistro meistrystę su ironija, sukuria paminklą nykstančiai, keistai ir kartu be galo gyvybingai Lietuvos provincijai. Proziška buitis čia pakylėjama iki literatūrinės novelės lygmens, o autoriaus santykis su vaizduojamu pasauliu išlieka dviprasmiškas - kupinas ir pašaipos, ir gilaus, empatiško liūdesio.
10-ajame dešimtmetyje Puipos kūrybinis laukas išsiplėtė. Bendradarbiaudamas su fotomenininkais G. Trimaku ir S. Paukščiu, jis ėmė kurti teatralizuotas kompozicijas - “gyvuosius paveikslus”. Pasitelkęs teatro rekvizitą ir modelius, menininkas savo vizijas fiksavo kaip sustabdytas mizanscenas, taip ir toliau realizuodamas poreikį tiesiogiai dalyvauti kuriamame vaizdinyje.