Miške, ant žemės, buvo rasti didžiuliai iš šakelių susukti lizdai – tokie, į kuriuos galima patogiai atsigulti. Iš karto buvo aišku, kad tai sniego žmogaus guoliai. Bet pala, ar tikrai? Jokiems mokslininkams iki šiol nepavyko įrodyti sniego žmogaus egzistavimo, tačiau buvo taip lengva ir smagu patikėti būtent šiuo žmogaus dydžio lizdų paaiškinimu. Šis įvykis – ne tik kaip vaizdinys, bet ir kaip mąstymo lūžis – tapo atspirties tašku Tomo Daukšos „bigfutų“ (2017-2021) serijai. Palangoje gimęs ir augęs menininkas mėgsta leisti laiką miške – čia užgimė ne vienas jo kūrinys. Bakalaure ir magistre tapybą studijavęs Daukša anksti suprato, kad „įsipatoginęs“ viename formate ima nuobodžiauti, todėl pradėjo eksperimentuoti skulptūros, instaliacijos srityse. Tačiau visa jo meninę praktiką vienija žaidimas ir ribų tarp žinojimo ir tikėjimo tikrinimas. Jį domina, kaip konstruojami mitai ir kiti įtikinti sugebantys, nors racionaliai nepaaiškinami pasakojimai. Menininkas balansuoja tarp fake truth ir fake news, apgaubia kūrinius žaismingumu, lengvabūdiškumu ir kartais pernelyg gerai paslepia klausimus apie žmonių rūšies aroganciją kitų gamtos formų atžvilgiu. Dabar „bigfutų“ yra virš šimto – molinių, neoninių, auksuotų, nutapytų ar iš putplasčio, vienišų ir radusių porą, uždarytų po gaubtu ir išdidžiai stovinčių Vilniaus skvere. Menininkui svarbi masė ir daugis: bigfutų figūros (ir kiti jo projektai) egzistuoja ne pavieniui, o kaip bendruomenė, primenanti ekosistemą ar socialinę struktūrą. Kūrinyje „Face to Face“ (2019) augalų paunksmėje susitinka du sniego žmonės – šviesus ir tamsus. Galbūt jie visiškai skirtingų rūšių, o gal padarų kailį genai nudažo taip, kaip mums plaukus. Viena tarsi aišku – tropinė žaluma nėra natūrali sniego žmonių buveinė. „Face to Face“ yra ne mito iliustracija, bet jo veikimo įrankis, tiesioginė akistata su tikėjimo mechanizmu.