Petras Kalpokas gimė Miškinės vienkiemyje, Lietuvos šiaurėje tekančios Nemunėlio upės pakrantėje. Dar vaikystės metais pamėgo piešti, o vaizdingos gimtinės apylinkės vėliau paskatino dailininką ypatingą dėmesį skirti peizažinei kūrybai. 1890–1895 m. Kalpokas mokėsi Mintaujos gimnazijoje (dabartinė Jelgava, Latvija), čia taip pat lankė dailės pamokas pas vienus žymiausių Latvijos dailininkų Vilhelmą Purvītį ir Johanną Walterį, kurie ne tik padėjo piešimo ir tapybos pagrindus, bet ir supažindino su naujomis dailės tendencijomis. Dėl klasėje ant krosnies nupieštos mokytojo karikatūros buvo pašalintas iš mokyklos, tad nuo 1895 m. mokslus tęsė Rygoje, kur taip pat lankė Venjamino Blūmo dailės mokyklą. 1899–1900 m. studijavo Odesos piešimo mokykloje. 1904 m. išvyko į kelionę po Europos miestus ir apsistojo Miunchene, kur mokėsi penkerius metus. Čia vienas jo mokytojų buvo slovėnų kilmės dailininkas Antonas Ažbe, kuris propagavo tautinį sąmoningumą dailėje, skatino mokinius plėtoti nacionalinio peizažo žanrą. Būtent Miunchene 1906–1908 m. laikotarpiu Kalpokas sukūrė seriją peizažų, kurių pagrindinis leitmotyvas – vingiuojantis upelis. Peizažas „Pavasario pradžia“ kartu su kitais penkiais jo tapybos darbais buvo eksponuojamas Pirmojoje lietuvių dailininkų parodoje, atidarytoje 1907 m. sausio 9 d. (pagal Grigaliaus kalendorių) Vilniuje. Iš kitų tuo metu nutapytų jo peizažų su upeliu „Pavasario pradžia“ išsiskiria dėmesingumu detalėms ir tapybinės raiškos įvairove. Čia susipina impresionizmui būdingi potėpiai, postimpresionistinis dėmesys spalvos kuriamai emocijai, romantinis siužetas ir simbolistinė kompozicija. Peizaže ne tiek siekiama sukurti realistinį vaizdą, kiek perteikti emocinį ir simbolinį pavasario idealą, atliepiantį ir tuometinę bundančio tautinio sąmoningumo idėją, ir meno atnaujinimo.