1904 m., prasidėjus Rusijos imperijos ir Japonijos karui, Sankt Peterburgo dailės akademijos absolventas Ferdinandas Ruščicas gyveno jo šeimai priklausiusiame Bogdanovo dvare (apie 50 km nuo Vilniaus, dab. Baltarusija). Čia jis praleido šešerius metus, kurie laikomi tapytojo aukso amžiumi. 1905 m. Ruščicas iš Bogdanovo persikraustė į Varšuvą dėstyti. Rusijai pralaimėjus karą kilo politinė įtampa, revoliucinės nuotaikos ir demonstracijos netruko išplisti ir pasiekė tuo metu Rusijos imperijos sudėtyje buvusią Varšuvą. Tokiame kontekste neišvengiamai stiprėjo dailininko tautinė, lenkiškoji, tapatybė. Kaip būdą tai apmąstyti jis pasirinko dailę. Tapyti vieną didžiausių savo kompozicijų „Nec Mergitur“ (lot. neskęstantis) Ruščicas pradėjo dar Bogdanovo dvare, o Varšuvoje vis ją tobulino. Viešai pristačius paveikslą, amžininkai pastebėjo dailininko perėjimą nuo kasdienių gamtos, aplinkos elementų vaizdavimo prie istorinių, alegorinių įvaizdžių. Žvaigždėto dangaus fone audringą vandenį, užimantį daugiau nei pusę drobės ploto, skrodžiantis laivas buvo suprastas kaip kovingos, negandoms nepasiduodančios Lenkijos simbolis. Simbolinė, alegorinė kalba to meto dailėje nebuvo naujiena, publika buvo įgudusi kūriniams suteikti tautines reikšmes. Estetikai ir detalėms ypač reiklus Ruščicas paveiksle daug dėmesio skyrė spalviniams lūžtančių bangų purslų, laivo atspindžių sprendimams. Kartu dailininkas nevengė stiprinti paveikslo keliamo emocinio įspūdžio – savo namuose didžiulę drobę draugams pristatydavo žvakių šviesoje. 1908 m. Ruščicas atsikraustė į Vilnių. Per ankstesnius apsilankymus pastebėjęs miesto grožį ir pamilęs Vilnių, jis buvo itin kritiškas vyraujančiam prastam publikos skoniui, tad visomis išgalėmis stengėsi šviesti visuomenę. Ilgainiui menininkas sąmoningai nutolo nuo tapybos ir ėmėsi teatro dailės, knygos meno, taikomosios grafikos, gyvųjų paveikslų, siekė didinti visuomenės susidomėjimą tautodaile, tarpukariu Vilniuje veikusiame Stepono Batoro universitete inicijavo Dailės fakulteto įsteigimą.