Supaprastintas tekstas
Eglė Budvytytė yra menininkė.
Ji gimė ir augo Kaune.
Vėliau ji išvyko studijuoti į Vilnių.
Ten mokėsi fotografijos ir medijų meno.
Studijas ji tęsė Amsterdame, Nyderlanduose.
Šioje šalyje ji gyvena jau apie dvidešimt metų.
Menininkė kuria įvairios
Ji gimė ir augo Kaune.
Vėliau ji išvyko studijuoti į Vilnių.
Ten mokėsi fotografijos ir medijų meno.
Studijas ji tęsė Amsterdame, Nyderlanduose.
Šioje šalyje ji gyvena jau apie dvidešimt metų.
Menininkė kuria įvairios
Eglė Budvytytė yra menininkė.
Ji gimė ir augo Kaune.
Vėliau ji išvyko studijuoti į Vilnių.
Ten mokėsi fotografijos ir medijų meno.
Studijas ji tęsė Amsterdame, Nyderlanduose.
Šioje šalyje ji gyvena jau apie dvidešimt metų.
Menininkė kuria įvairiose meno srityse.
Ji jungia:
• performansą
• judesį
• balsą
• kiną
• vizualųjį meną.
Anksčiau ji daugiau domėjosi miestu ir architektūra.
Vėliau jos kūryboje svarbesnis tapo žmogaus ir gamtos ryšys.
Menininkei svarbus bendradarbiavimas.
Ji vertina lygius santykius tarp žmonių.
Dėl to ji dalyvavo socialinio būsto projekte Amsterdame.
Videokūrinys „Dainos iš komposto“ buvo sukurtas Kuršių nerijoje.
Tai vieta prie Baltijos jūros Lietuvoje.
Kūrinys sukurtas kartu su kitomis menininkėmis ir atlikėjais.
Filme žmonių kūnai juda gamtoje.
Jie liečiasi su:
• smėliu
• vandeniu
• augalais.
Judėjimas yra lėtas ir arti žemės.
Eglė Budvytytė choreografiją supranta plačiau.
Choreografija yra judėjimo organizavimas.
Per judėjimą menininkė tyrinėja ryšį tarp:
• kūno
• aplinkos
• laiko.
Filme girdime balsą.
Jis murmą, niūniuoja, dainuoja ar šnabžda.
Tekstus filmams dažnai rašo pati menininkė.
Kūrinys kalba apie kompostą.
Kompostas yra yranti organinė medžiaga.
Kompostas virsta nauja gyvybe.
Filmas primena, kad gamtoje viskas nuolat keičiasi.
Niekas visiškai neišnyksta.
Kūrinys buvo sukurtas Nidos meno kolonijoje.
Projektą rėmė meno organizacijos ir fondai.
Ji gimė ir augo Kaune.
Vėliau ji išvyko studijuoti į Vilnių.
Ten mokėsi fotografijos ir medijų meno.
Studijas ji tęsė Amsterdame, Nyderlanduose.
Šioje šalyje ji gyvena jau apie dvidešimt metų.
Menininkė kuria įvairiose meno srityse.
Ji jungia:
• performansą
• judesį
• balsą
• kiną
• vizualųjį meną.
Anksčiau ji daugiau domėjosi miestu ir architektūra.
Vėliau jos kūryboje svarbesnis tapo žmogaus ir gamtos ryšys.
Menininkei svarbus bendradarbiavimas.
Ji vertina lygius santykius tarp žmonių.
Dėl to ji dalyvavo socialinio būsto projekte Amsterdame.
Videokūrinys „Dainos iš komposto“ buvo sukurtas Kuršių nerijoje.
Tai vieta prie Baltijos jūros Lietuvoje.
Kūrinys sukurtas kartu su kitomis menininkėmis ir atlikėjais.
Filme žmonių kūnai juda gamtoje.
Jie liečiasi su:
• smėliu
• vandeniu
• augalais.
Judėjimas yra lėtas ir arti žemės.
Eglė Budvytytė choreografiją supranta plačiau.
Choreografija yra judėjimo organizavimas.
Per judėjimą menininkė tyrinėja ryšį tarp:
• kūno
• aplinkos
• laiko.
Filme girdime balsą.
Jis murmą, niūniuoja, dainuoja ar šnabžda.
Tekstus filmams dažnai rašo pati menininkė.
Kūrinys kalba apie kompostą.
Kompostas yra yranti organinė medžiaga.
Kompostas virsta nauja gyvybe.
Filmas primena, kad gamtoje viskas nuolat keičiasi.
Niekas visiškai neišnyksta.
Kūrinys buvo sukurtas Nidos meno kolonijoje.
Projektą rėmė meno organizacijos ir fondai.
Kaune gimusi ir augusi Eglė Budvytytė pirmiausia išvyko studijuoti fotografiją ir medijų meną į Vilnių, vėliau meno studijas tęsė Amsterdame, Nyderlanduose, ir jau du dešimtmečius savo gyvenimą kuria šioje šalyje. Skirtingos akademinės, kultūrinės pa
Kaune gimusi ir augusi Eglė Budvytytė pirmiausia išvyko studijuoti fotografiją ir medijų meną į Vilnių, vėliau meno studijas tęsė Amsterdame, Nyderlanduose, ir jau du dešimtmečius savo gyvenimą kuria šioje šalyje. Skirtingos akademinės, kultūrinės patirtys lėmė tarpdisciplininę menininkės kūrybą – ji jungia performansą, judesį, balsą, kiną ir vizualųjį meną.
Anksčiau daugiau dėmesio skirdavusi urbanistikai, architektūrai, vėliau ji susitelkė į gamtos ir žmogaus santykius. Ne tik meninėje praktikoje, o ir asmeniniame gyvenime Budvytytei labai svarbu bendrabūvis, ne hierarchija, o lygiaverčiu santykiu grįstas bendradarbiavimas – dėl šios priežasties nemažai savo laiko ji skyrė naujai kuriamo socialinio būsto projektui Amsterdame.
Tad nenuostabu, kad videokūrinys „Dainos iš komposto“ buvo sukurtas įstabioje gamtoje – Kuršių nerijos kraštovaizdyje – bendradarbiaujant su menininkėmis Marija Olšauskaite ir Julija Steponaityte bei atlikėjų grupe. Kūrinyje žmonių kūnai yra glaudžiai susiję su aplinka – smėliu, vandeniu, augalais, irimo ir atsinaujinimo procesais. Mums įprastą kūno vertikalumą pakeičia horizontalūs, prie žemės priartėję ir kartu su jos reljefu veikiantys judesiai.
Budvytytės darbuose choreografija suprantama ne kaip šokis siaurąja prasme, o aktyvumo ir pasyvumo permąstymas, būdas organizuoti santykius tarp kūnų, aplinkos ir laiko. Repeticijų metu ji glaudžiai bendradarbiauja su atlikėjais drauge vystant judesių variacijas, leidžia jiems per savo asmenines patirtis interpretuoti jos pasiūlytą idėją. Ne mažiau svarbi grupės dinamika – menininkę domina įvairių skirtingų bendruomenių gebėjimas per judėjimą kartu susikurti laikinas autonomijos zonas.
„Dainose iš komposto“, o ir vėlesniuose menininkės filmuose, galima girdėti balsą – murmantį, niūniuojantį, dainuojantį, šnabždantį. „mes niekada nebuvome tyri, niekada nebuvome švarūs” – Budvytytė pati rašo ir įgarsina filmuose skambančius tekstus (net jei kartais balsas tampa nebeatpažįstamas).
Būtent šiam filmui ji rėmėsi biologės vizionierės Lynn Margulis ir mokslinės fantastikos rašytojos Octavios Butler idėjomis. Kūrinys skatina matyti kompostavimą – tiesiogine ir perkeltine prasmėmis – kaip nuolatinės transformacijos būseną, kurioje niekas neišnyksta, nemiršta, o tik keičia formą. Lėtas judėjimas, buvimas kartu, cikliškumas ir dėmesys tam, kas dažnai lieka nepastebėta – tik keli raktažodžiai, padedantys patirti Budvytytės kūrybą.
Kūrinys sukurtas Nidos meno kolonijai bendradarbiaujant su Tarptautine Rygos šiuolaikinio meno
bienale (RIBOCA), remiant Lietuvos kultūros tarybai bei Mondriaan fondui.
Anksčiau daugiau dėmesio skirdavusi urbanistikai, architektūrai, vėliau ji susitelkė į gamtos ir žmogaus santykius. Ne tik meninėje praktikoje, o ir asmeniniame gyvenime Budvytytei labai svarbu bendrabūvis, ne hierarchija, o lygiaverčiu santykiu grįstas bendradarbiavimas – dėl šios priežasties nemažai savo laiko ji skyrė naujai kuriamo socialinio būsto projektui Amsterdame.
Tad nenuostabu, kad videokūrinys „Dainos iš komposto“ buvo sukurtas įstabioje gamtoje – Kuršių nerijos kraštovaizdyje – bendradarbiaujant su menininkėmis Marija Olšauskaite ir Julija Steponaityte bei atlikėjų grupe. Kūrinyje žmonių kūnai yra glaudžiai susiję su aplinka – smėliu, vandeniu, augalais, irimo ir atsinaujinimo procesais. Mums įprastą kūno vertikalumą pakeičia horizontalūs, prie žemės priartėję ir kartu su jos reljefu veikiantys judesiai.
Budvytytės darbuose choreografija suprantama ne kaip šokis siaurąja prasme, o aktyvumo ir pasyvumo permąstymas, būdas organizuoti santykius tarp kūnų, aplinkos ir laiko. Repeticijų metu ji glaudžiai bendradarbiauja su atlikėjais drauge vystant judesių variacijas, leidžia jiems per savo asmenines patirtis interpretuoti jos pasiūlytą idėją. Ne mažiau svarbi grupės dinamika – menininkę domina įvairių skirtingų bendruomenių gebėjimas per judėjimą kartu susikurti laikinas autonomijos zonas.
„Dainose iš komposto“, o ir vėlesniuose menininkės filmuose, galima girdėti balsą – murmantį, niūniuojantį, dainuojantį, šnabždantį. „mes niekada nebuvome tyri, niekada nebuvome švarūs” – Budvytytė pati rašo ir įgarsina filmuose skambančius tekstus (net jei kartais balsas tampa nebeatpažįstamas).
Būtent šiam filmui ji rėmėsi biologės vizionierės Lynn Margulis ir mokslinės fantastikos rašytojos Octavios Butler idėjomis. Kūrinys skatina matyti kompostavimą – tiesiogine ir perkeltine prasmėmis – kaip nuolatinės transformacijos būseną, kurioje niekas neišnyksta, nemiršta, o tik keičia formą. Lėtas judėjimas, buvimas kartu, cikliškumas ir dėmesys tam, kas dažnai lieka nepastebėta – tik keli raktažodžiai, padedantys patirti Budvytytės kūrybą.
Kūrinys sukurtas Nidos meno kolonijai bendradarbiaujant su Tarptautine Rygos šiuolaikinio meno
bienale (RIBOCA), remiant Lietuvos kultūros tarybai bei Mondriaan fondui.