Kaune gimusi ir augusi Eglė Budvytytė pirmiausia išvyko studijuoti fotografiją ir medijų meną į Vilnių, vėliau meno studijas tęsė Amsterdame, Nyderlanduose, ir jau du dešimtmečius savo gyvenimą kuria šioje šalyje. Skirtingos akademinės, kultūrinės patirtys lėmė tarpdisciplininę menininkės kūrybą – ji jungia performansą, judesį, balsą, kiną ir vizualųjį meną.

Anksčiau daugiau dėmesio skirdavusi urbanistikai, architektūrai, vėliau ji susitelkė į gamtos ir žmogaus santykius. Ne tik meninėje praktikoje, o ir asmeniniame gyvenime Budvytytei labai svarbu bendrabūvis, ne hierarchija, o lygiaverčiu santykiu grįstas bendradarbiavimas – dėl šios priežasties nemažai savo laiko ji skyrė naujai kuriamo socialinio būsto projektui Amsterdame.

Tad nenuostabu, kad videokūrinys „Dainos iš komposto“ buvo sukurtas įstabioje gamtoje – Kuršių nerijos kraštovaizdyje – bendradarbiaujant su menininkėmis Marija Olšauskaite ir Julija Steponaityte bei atlikėjų grupe. Kūrinyje žmonių kūnai yra glaudžiai susiję su aplinka – smėliu, vandeniu, augalais, irimo ir atsinaujinimo procesais. Mums įprastą kūno vertikalumą pakeičia horizontalūs, prie žemės priartėję ir kartu su jos reljefu veikiantys judesiai.

Budvytytės darbuose choreografija suprantama ne kaip šokis siaurąja prasme, o aktyvumo ir pasyvumo permąstymas, būdas organizuoti santykius tarp kūnų, aplinkos ir laiko. Repeticijų metu ji glaudžiai bendradarbiauja su atlikėjais drauge vystant judesių variacijas, leidžia jiems per savo asmenines patirtis interpretuoti jos pasiūlytą idėją. Ne mažiau svarbi grupės dinamika – menininkę domina įvairių skirtingų bendruomenių gebėjimas per judėjimą kartu susikurti laikinas autonomijos zonas.

„Dainose iš komposto“, o ir vėlesniuose menininkės filmuose, galima girdėti balsą – murmantį, niūniuojantį, dainuojantį, šnabždantį. „mes niekada nebuvome tyri, niekada nebuvome švarūs” – Budvytytė pati rašo ir įgarsina filmuose skambančius tekstus (net jei kartais balsas tampa nebeatpažįstamas).

Būtent šiam filmui ji rėmėsi biologės vizionierės Lynn Margulis ir mokslinės fantastikos rašytojos Octavios Butler idėjomis. Kūrinys skatina matyti kompostavimą – tiesiogine ir perkeltine prasmėmis – kaip nuolatinės transformacijos būseną, kurioje niekas neišnyksta, nemiršta, o tik keičia formą. Lėtas judėjimas, buvimas kartu, cikliškumas ir dėmesys tam, kas dažnai lieka nepastebėta – tik keli raktažodžiai, padedantys patirti Budvytytės kūrybą.

Kūrinys sukurtas Nidos meno kolonijai bendradarbiaujant su Tarptautine Rygos šiuolaikinio meno
bienale (RIBOCA), remiant Lietuvos kultūros tarybai bei Mondriaan fondui.