Supaprastintas tekstas
Kazė Zimblytė, 1959 m. baigusi tekstilės studijas tuometiniame LSSR valstybiniame dailės institute, tapo viena ryškiausių Lietuvos avangardo menininkių sovietmečiu.
Ji anksti pradėjo kurti abstrakčiąją tapybą, koliažus, asambliažus ir organizuoti men
Ji anksti pradėjo kurti abstrakčiąją tapybą, koliažus, asambliažus ir organizuoti men
Kazė Zimblytė, 1959 m. baigusi tekstilės studijas tuometiniame LSSR valstybiniame dailės institute, tapo viena ryškiausių Lietuvos avangardo menininkių sovietmečiu.
Ji anksti pradėjo kurti abstrakčiąją tapybą, koliažus, asambliažus ir organizuoti menines akcijas gamtoje – tai buvo nauja ir neįprasta tuo metu Lietuvoje.
Tokia kūryba sovietų cenzoriams atrodė pernelyg „vakarietiška“ ir nesuprantama, todėl Zimblytės darbai nebuvo rodomi oficialiose parodose.
Septintajame dešimtmetyje ji susipažino su rusų avangardo tyrėju Anatolijumi Strigaliovu ir trumpai pateko į pogrindinę Maskvos meno sceną. Menininkei didelį įspūdį darė maskviečių abstrakcijos paieškos ir Vakarų Europos abstrakcionizmo kryptys – tašizmas ir informel.
1968 m. leidykloje „Vaga“ surengta pirmoji jos paroda sukėlė cenzorių pasipiktinimą ir buvo greitai uždaryta. Iki pat sovietmečio pabaigos Zimblytė savo kūrinius rodė tik privačiuose draugų susibūrimuose, o ją palaikė vos keli modernaus meno kolekcininkai.
Didžiausias pripažinimas atėjo 1978 m. Maskvoje, kur jos kūrinių įsigijo garsus avangardo kolekcininkas George’as Costakis.
Savo koliažuose Zimblytė jungė europietiškos abstrakcijos tradicijas ir tekstilininkės patirtį: derino skirtingas faktūras, į kompozicijas įtraukdavo erdvinius elementus, kurių vaizdas kisdavo priklausomai nuo apšvietimo.
Koliaže „Kompozicija. I“ matome įvairaus kartono ir popieriaus derinius — kiekvienas raukšlės linkis čia tampa savarankiška detale, reikalaujančia atidaus žvilgsnio. Aukso spalva sustiprina ramybės, meditacijos ir anapusybės įspūdį.
Menininkė ne visada galvojo apie kūrinių ilgaamžiškumą, todėl į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fondus jos koliažai pateko gerokai pažeisti. Restauratoriai turėjo atkurti trūkstamas dalis, kartais jas lipdydami iš plastilino ar klijų ir kreidos mišinio.
Atkurti fragmentai nuo originalų skiriasi tekstūra ir yra šiek tiek šviesesni, tačiau leidžia suvokti pirminį kūrinio vaizdą.
1959 m. tekstilės studijas LSSR valstybiniame dailės institute baigusi Kazė Zimblytė sovietmečio Lietuvoje išsiskyrė avangardistiniais eksperimentais. Ji viena pirmųjų pradėjo kurti abstrakčiąją tapybą, koliažus ir asambliažus, pirmoji rengė menines
1959 m. tekstilės studijas LSSR valstybiniame dailės institute baigusi Kazė Zimblytė sovietmečio Lietuvoje išsiskyrė avangardistiniais eksperimentais. Ji viena pirmųjų pradėjo kurti abstrakčiąją tapybą, koliažus ir asambliažus, pirmoji rengė menines akcijas gamtoje. Tokia kūryba sovietinės dailės cenzorių buvo laikoma atkeliavusia iš Vakarų ir nesuprantama neprofesionalams, tad nebuvo rodoma oficialiose parodų salėse. Susipažinusi su maskviečiu rusų avangardizmo tyrėju Anatolijumi Strigaliovu, Zimblytė 7 dešimtmetyje trumpai pateko į pogrindinio Maskvos meno sceną. Jai darė įspūdį tuometiniai maskviečių abstrakčiosios tapybos ieškojimai, taip pat Vakarų Europos abstrakcionizmo srovės – tašizmas, informel. 1968 m. leidykloje „Vaga“, tuo metu populiarioje pusiau oficialioje parodų erdvėje, surengta pirmoji Zimblytės paroda cenzorius papiktino ir buvo uždaryta. Iki pat sovietmečio pabaigos Lietuvoje dailininkė savo kūrinius rodė tik privačiuose draugų salonuose, ją palaikė keli modernaus meno kolekcininkai. Ryškus pripažinimas laukė 1978 m. Maskvoje – surengus parodą privačioje Vasilijaus Rakytino galerijoje, jos darbų įsigijo žymus avangardistinio meno kolekcininkas George‘as Castakis. Jungdama europietiško abstrakcionizmo tradiciją ir tekstilininkės patirtį, Zimblytė koliažuose derino skirtingas faktūras, komponavo erdvinius elementus, paveikslo plokštumai suteikdama tūrio ir kitimo keičiantis apšvietimui galimybę. „Kompozicijoje. I“ matome skirtingų faktūrų kartono ir popieriaus koliažą, kurio kiekvienai raukšlei ir linkiui reikia įdėmaus, neskubančio žvilgsnio. Aukso spalva čia sustiprina nekasdienį, meditatyvų, anapusybės patyrimą. Zimblytė eksperimentavo negalvodama apie kūrinių patvarumą, tad koliažai į LNDM fondus pateko gerokai sunykę. Reikėjo pasitelkti restauratorių meistrystę, kad jie įgautų pradinį vaizdą – trūkstamos detalės lipdytos iš plastilino ar klijus maišant su kreidos milteliais. Atkurti fragmentai nuo originalių skiriasi faktūra ir yra šiek tiek šviesesni.
