„Aklas pionierius“ – vienas reikšmingiausių fotomenininko Antano Sutkaus kūrinių, dėl sovietinės cenzūros slėptas autoriaus archyve keletą dešimtmečių. Jame regime jauną pionierių, kurio stiklinis žvilgsnis išduoda regėjimo negalią, o skruostą paženklinęs randas užsimena apie nelengvą berniuko likimą. Vaiko veide atsispindintys apleistumas ir skausmas buvo nesuderinami su sovietų valdžios propaguotais komunistinės visuomenės idealais – tokioje visuomenėje nebuvo vietos darbščių ir laimingų piliečių įvaizdžio neatitinkantiems žmonėms. Tik pasikeitus politiniam kontekstui, XX a. 9 dešimtmetyje, Sutkus išdrįso ištraukti šią nuotrauką į dienos šviesą. Šis sovietinės santvarkos kritiką perteikiantis kadras gimė lyg netyčia, Sutkui rengiant fotoreportažą iš Aklųjų ir silpnaregių mokyklos-internato. Reportažo tikslas buvo parodyti sovietinės valdžios rūpinimąsi neįgaliaisiais. Kitos fotografijos iš ciklo „Aklųjų mokykla“ buvo naudojamos propagandiniais tikslais, tačiau šis kadras rodo išvirkščiąją sovietinės santvarkos pusę. Atviros, tačiau nereginčios berniuko akys tampa besąlygiško nuolankumo sovietinei sistemai metafora, teroro, priespaudos ir traumų paženklintos epochos simboliu. Sutkus drauge su kitais XX a. 7 dešimtmečio kartos fotografais (Romualdu Rakausku, Aleksandru Macijausku, Algimantu Kunčiumi ir kt.) puoselėjo humanistinės fotografijos tradicijas, kurių centre – žmogus ir jo likimas. Lietuvos fotografijos raidai šis autorius svarbus ir kaip fotografų bendruomenės lyderis, Fotografijos meno draugijos, įkurtos 1968 m. (pirmosios visoje Sovietų Sąjungoje), iniciatorius ir ilgametis pirmininkas. Sutkaus fotografija pelnė pripažinimą dar sovietmečiu. Joje atsispindinti humanistinė pasaulėjauta neprieštaravo ideologiškai konstruojamai paprasto žmogaus-herojaus idėjai, tačiau kartu gebėjo atverti ir paradoksalų sovietinės tikrovės dvilypumą.