Supaprastintas tekstas
Mindaugas Navakas yra vienas svarbiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų.
Jis mokėsi architektūros, o vėliau baigė skulptūros studijas.
Jo kūryba formavosi sovietmečio pabaigoje.
Tuo metu menas Lietuvoje pradėjo keistis.
Vėliau, po Lietuvos neprikla
Jis mokėsi architektūros, o vėliau baigė skulptūros studijas.
Jo kūryba formavosi sovietmečio pabaigoje.
Tuo metu menas Lietuvoje pradėjo keistis.
Vėliau, po Lietuvos neprikla
Mindaugas Navakas yra vienas svarbiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų.
Jis mokėsi architektūros, o vėliau baigė skulptūros studijas.
Jo kūryba formavosi sovietmečio pabaigoje.
Tuo metu menas Lietuvoje pradėjo keistis.
Vėliau, po Lietuvos nepriklausomybės, Navako kūryba tapo žinoma ir užsienyje.
Menininkas dalyvavo tarptautinėse parodose.
Jis atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje 1999 metais kartu su Egle Rakauskaite.
Navakui visada buvo svarbus ryšys tarp skulptūros ir aplinkos.
Jis domėjosi formomis ir jų prasme.
Jo kūriniuose juntamas nerimas, grėsmė ir ironija.
Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais Navakas vaikščiojo po Vilnių su fotoaparatu.
Jis fotografavo jam įdomias miesto vietas.
Tuo metu jis dar negalėjo kurti skulptūrų viešose erdvėse.
Grįžęs į dirbtuvę, jis kūrė mažus skulptūrų modelius.
Šie modeliai buvo skirti toms pačioms miesto vietoms.
Vėliau jis juos fotografavo.
Nuotraukas jis jungė su miesto vaizdais.
Taip atsirado fotomontažai – vaizdai, sudėti iš kelių dalių.
Pirmieji 12 šių darbų buvo atspausdinti spaustuvėje.
Iš jų 1988 metais buvo sudarytas leidinys „Vilniaus sąsiuvinis“.
Antrasis leidinys pasirodė 1994 metais.
Pirmą kartą šie darbai buvo parodyti 1986 metais Vilniuje.
Paroda veikė tik kelias valandas.
Tačiau ji tapo labai svarbi Lietuvos menui.
Ši paroda žymėjo naują skulptūros pradžią Lietuvoje.
Joje buvo svarbus skulptūros ryšys su aplinka.
Tai vadinama įvietintu menu.
Vėliau Navakas kūrė vis didesnes skulptūras miesto erdvėse.
2014 metais Nacionalinėje dailės galerijoje vyko jo paroda „Šlovė buvo ranka pasiekiama“.
Prie galerijos buvo pastatyta skulptūra „Įstrižas cilindras“.
Ji pagaminta iš senos cisternos.
Ši cisterna anksčiau buvo naudojama trąšoms laikyti.
Skulptūra stovėjo šalia kito žinomo paminklo.
Taip menininkas kūrė dialogą tarp senų ir naujų miesto ženklų.
Jis mokėsi architektūros, o vėliau baigė skulptūros studijas.
Jo kūryba formavosi sovietmečio pabaigoje.
Tuo metu menas Lietuvoje pradėjo keistis.
Vėliau, po Lietuvos nepriklausomybės, Navako kūryba tapo žinoma ir užsienyje.
Menininkas dalyvavo tarptautinėse parodose.
Jis atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje 1999 metais kartu su Egle Rakauskaite.
Navakui visada buvo svarbus ryšys tarp skulptūros ir aplinkos.
Jis domėjosi formomis ir jų prasme.
Jo kūriniuose juntamas nerimas, grėsmė ir ironija.
Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais Navakas vaikščiojo po Vilnių su fotoaparatu.
Jis fotografavo jam įdomias miesto vietas.
Tuo metu jis dar negalėjo kurti skulptūrų viešose erdvėse.
Grįžęs į dirbtuvę, jis kūrė mažus skulptūrų modelius.
Šie modeliai buvo skirti toms pačioms miesto vietoms.
Vėliau jis juos fotografavo.
Nuotraukas jis jungė su miesto vaizdais.
Taip atsirado fotomontažai – vaizdai, sudėti iš kelių dalių.
Pirmieji 12 šių darbų buvo atspausdinti spaustuvėje.
Iš jų 1988 metais buvo sudarytas leidinys „Vilniaus sąsiuvinis“.
Antrasis leidinys pasirodė 1994 metais.
Pirmą kartą šie darbai buvo parodyti 1986 metais Vilniuje.
Paroda veikė tik kelias valandas.
Tačiau ji tapo labai svarbi Lietuvos menui.
Ši paroda žymėjo naują skulptūros pradžią Lietuvoje.
Joje buvo svarbus skulptūros ryšys su aplinka.
Tai vadinama įvietintu menu.
Vėliau Navakas kūrė vis didesnes skulptūras miesto erdvėse.
2014 metais Nacionalinėje dailės galerijoje vyko jo paroda „Šlovė buvo ranka pasiekiama“.
Prie galerijos buvo pastatyta skulptūra „Įstrižas cilindras“.
Ji pagaminta iš senos cisternos.
Ši cisterna anksčiau buvo naudojama trąšoms laikyti.
Skulptūra stovėjo šalia kito žinomo paminklo.
Taip menininkas kūrė dialogą tarp senų ir naujų miesto ženklų.
Mindaugas Navakas – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių lietuvių menininkų. Studijas pradėjęs nuo architektūros, 1977 m. baigė skulptūrą. Jo kūrybiniai ieškojimai sietini su vėlyvojo sovietmečio posūkiu į postmodernizmą, o naują pagreitį įgavo su Nep
Mindaugas Navakas – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių lietuvių menininkų. Studijas pradėjęs nuo architektūros, 1977 m. baigė skulptūrą. Jo kūrybiniai ieškojimai sietini su vėlyvojo sovietmečio posūkiu į postmodernizmą, o naują pagreitį įgavo su Nepriklausomybės laikotarpio Lietuvos meno žingsniais į tarptautinę meno sceną (bendros Baltijos ir Šiaurės šalių parodos, Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje 1999 m. su Egle Rakauskaite ir kt.). Navaką visada domino perkūrimo procese besimezgantis aktyvių plastinių tūrių ir kultūrinių prasmių dialogas. Jo esmė – metafizinės grėsmės, egzistencinio nerimo ir ironijos jungtis. 8–9 dešimtmečiais vaikščiodamas po Vilnių su kamera, neabejingas miesto erdvei, bet tuomet negalėjęs joje pasireikšti, jaunas menininkas fotografavo akį patraukiančias vietas. Sugrįžęs į dirbtuvę kurdavo šioms erdvėms skirtus ironiškų skulptūrų modelius. Paskui juos fotografuodavo ir iškirptus fragmentus koliažo principu įkomponuodavo į anksčiau užfiksuotą miesto terpę. Padedant bičiuliams, pirmieji Navako 12 fotomontažų pasiekė „Tiesos“ spaustuvę, kur jiems, kaip ir oficialių dienraščių puslapiams, buvo paruoštos cinko klišės. Nuo jų buvo atspausdintas ir vėliau (1988) surištas pirmasis „Vilniaus sąsiuvinis“ (antrasis išleistas 1994). Pirmą kartą šios cinkografijos buvo parodytos 1986 m. Navako personalinėje parodoje Architektų sąjungoje Vilniuje. Paroda veikė tik kelias valandas, bet ir uždaryta ji ženklino konceptualiosios skulptūros Lietuvoje pradžią – dėmesys kūrinių ryšiui su aplinka liudijo posūkį prie įvietinto meno. „Vilniaus sąsiuvinyje“ užfiksuotas Navako skulptūrų ir viešųjų miesto erdvių dialogas XXI a. plėtojosi didesniu mastu. NDG vykstant Navako parodai „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ (2014) galerijos pastato prieigose greta Juozo Mikėno skulptūros „Pirmosios kregždės“ kartotės (pastatytos 1987 m. kaip monumento „Tarybinės liaudies žygdarbiams įamžinti“) buvo galima išvysti „Įstrižą cilindrą“ (2007–2013), sukonstruotą iš skystoms azoto trąšoms saugoti naudotos cisternos, skulptoriaus pirktos iš bankrutavusio Vilniaus rajono kolūkio administratorių.