Viena unikaliausių XX a. antros pusės menininkių Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė (Aleksandra Kasuba, 1923 -2019) buvo ryški moteris kūrėja vyrų dominuojamame meno, dizaino ir architektūros lauke. Ilgą laiką laikyta pernelyg utopiška, šiandien ji atrandama iš naujo kaip vizionierė, kurios idėjos apie tvarumą ir žmogaus ryšį su aplinka tampa vis labiau aktualios. Gimusi Lietuvoje, Ginkūnų dvare, grafų palikuonių Zubovų ir Fledžinskų šeimoje, ji augo intelektualioje, pažangioje, kultūringoje aplinkoje. Tačiau Antrasis pasaulinis karas ir pasitraukimas į Vakarus tapo lūžio tašku, privertusiu permąstyti ne tik savo tapatybę, bet ir pačią namų sąvoką.
1941 -1943 m. Aleksandra studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute bei Vilniaus dailės akademijoje. 1944 m. ji ištekėjo už savo mokytojo, skulptoriaus Vytauto Kašubos (1915–1997), jau tuomet pripažinto kūrėjo. Ši sąjunga tapo ne tik šeimynine, bet ir stipria intelektualine partneryste. Artėjant frontui, 1944 m. pora buvo priversta pasitraukti į Vakarus. Kelerius metus trukęs neapibrėžtas gyvenimas perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose Vokietijoje Kasubai tapo priežastimi kvestionuoti namų sampratą, suvokti juos ne kaip statišką vietą, o kaip būseną.
1947 m. atvykusi į JAV, Kasuba nepersiėmė lietuvių bendruomenei būdingu nostalgijos jausmu, o visiškai pasinėrė į modernaus Niujorko ritmą. Nors bendravo su “Fluxus” judėjimo nariais ir kitais menininkais, jos kūryba išliko autentiška ir individuali. Menininkės kūrybinis kelias pasižymi nuosekliu judėjimu nuo plokštumos į tūrį, nuo dekoratyvumo į funkcinę filosofiją. Pirmąjį dešimtmetį JAV ji skyrė keramikai, mozaikoms bei knygų iliustracijoms. 7 - ajame dešimtmetyje menininkė aktyviai reiškėsi ir akademinėje veikloje, dėstė Niujorko “Pratt” institute, kūrė konceptualius koliažus bei rašė teorinius tekstus, tapusius jos unikalios filosofijos pamatu. Kasuba buvo garsi ir savo plytų reljefais viešosiose erdvėse. Naudodama standartines pramonines plytas, ji sugebėjo sienoms suteikti vizualų minkštumą, tarsi jos būtų nulietos iš audinio ar banguojančio vandens. Jos darbai puošė Vašingtono, Niujorko pastatus, o vienas ryškiausių kūrinių, granito reljefas, buvo įrengtas Pasaulio prekybos centre, kuris sunaikintas per rugsėjo 11- osios atakas. Tačiau esminis jos indėlis į pasaulinę dizaino ir architektūros istoriją yra susijęs su tampriųjų audinių struktūromis ir inovatyviais erdvės eksperimentais.
Septintajame dešimtmetyje menininkė pradėjo radikaliai kvestionuoti stačio kampo dominavimą architektūroje. Jos požiūriu, 90 laipsnių kampas yra prievartos prieš žmogaus prigimtį išraiška. Anot jos, gamtoje tokios formos neegzistuoja, todėl ir žmogaus gyvenamoji aplinka neturėtų būti kaip paprasta dėžutė. Galima sakyti, kad šią prielaidą teoriškai pagrindė ir jos intensyvus, dešimtmečius trukęs susirašinėjimas su semiotiku Algirdu Juliumi Greimu. Jų dialoguose išsigrynino skirtumas tarp namo kaip fizinio statinio ir būsto kaip egzistencinės būsenos. Greimas vertino Kasubos siekį sukurti aplinką, kuri nediktuoja elgesio, bet jį įgalina. Jis Kasubos tampriųjų audinių erdvėse matė savotišką socialinę utopiją, kurioje panaikinamos ribos tarp vidaus ir išorės, o žmogus grąžinamas į harmoniją su aplinka.
“Kiautai” yra išraiška to, ką Kasuba vadino “erdvės prieglobsčiu”. Tai nėra tradicinė skulptūra, greičiau tai architektūriniai, inžinieriniai modeliai, demonstruojantys, kaip medžiagą veikia tempimo jėga. “Kiautų” struktūros sukurtos iš elastingo sintetinio audinio (dažniausiai nailono), įtempto ant rėmų. Medžiaga čia natūraliai formuoja sudėtingas, lenktas plokštumas, kurios atsiranda leidžiant fizikos dėsniams veikti materiją. Spalvinis sprendimas (melsvi, žalsvi tonai su rausvais perėjimais) ir šviesos žaismas pabrėžia formos gylį ir vidinę erdvę, sukurdamas optinę iliuziją, kurioje sunku atskirti paviršių nuo tūrio.
Kasuba šiuos modelius naudojo kurdama didelio mastelio “gyvenamąsias aplinkas”. Eksperimentuodama su elastingu nailonu, Kašuba kūrė biomorfiškas, minkštas erdves, kurios primena ne pastatus, o gyvus organizmus ar kokonus. Čia atviros angos, persidengiantys sluoksniai ir švelnūs linkiai eliminuoja agresyvias briaunas. Jos tarsi apkabina stebėtoją, siūlydamos psichologinį saugumą ir ramybę. Ji kūrė buveines sielai, erdves, kurios ne disciplinuoja kūną, o prie jo prisitaiko, suteikdamos prieglobstį ir psichologinį saugumą, priešingą modernizmo architektūros griežtumui.
Savo kūrybinių ieškojimų išsipildymą menininkė pasiekė jau brandžiame amžiuje, būdama 78 metų, kai įsikūrė Naujosios Meksikos dykumoje. Naudodama audinius kaip klojinius betonui ir poliuretanui, ji pasistatė futuristinį akmeninį namą. Kasuba pritaikė savo pačios sukurtą “K-metodą” - technologiją, įtemptą audinį leidžiančią naudoti kaip karkasą, kurį sukietinus gaunamas tvirtas, stabilus, gyvenamas tūris.
Dabartiniame pasaulyje, kuriame vis labiau vertinamas tvarumas, biomimetika (gamtos formų imitavimas technologijose) ir psichologinė erdvės įtaka žmogui, Kasubos idėjos tampa ypač aktualios. Atsisakydama kampų ir rinkdamasi takumą, Kasuba pasiūlė ne tiesiog naują dizainą, bet naują būties būdą. Galima sakyti, kad tai menas, kuriame inžinierija apjungiama su metafizika.