Jerzy Hoppenas – XX a. tarpukario Vilniaus tapytojas, grafikas. Gimė Kaune. 1913 m. mokėsi Krokuvos dailės akademijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją, gyveno Sankt Peterburge, nuolat lankė Ermitažo muziejų, kopijavo senųjų meistrų Rembrandt‘o, Velazquezo, van Dycko kūrinius. 1921 m. apsigyveno Vilniuje. Studijavo ir vėliau dėstė Stepono Batoro universiteto Dailės skyriuje. Hoppenas aistringai domėjosi Vilniaus praeitimi, ypač žavėjosi XVII–XVIII a. baroko architektūra, prisidėjo ją tiriant, restauruojant. Tapė portretus, peizažus, figūrines kompozicijas, tačiau labiausiai išgarsėjo grafikos kūriniais, ypač 1924–1927 m. sukurtu ofortų ciklu „Senasis Vilnius“. Jame dailininkas siekė atkurti XVIII a. miestą, jo gyventojų kasdienybę, pavaizduoti scenas istorinės architektūros fone, kurios perkeltų žiūrovą į praeitį, kaip kūrinyje „Botagininkai“. Ofortų stilius primena senųjų meistrų darbus, klasikinė kompozicija, šviesokaitos kontrastai suteikia vaizdams teatrališkumo. „Senojo Vilniaus“ ofortai išgarsino Hoppeną, ciklą įsigijo Britų muziejus Londone, Nacionalinė biblioteka Paryžiuje, Raižinių kabinetas Berlyne, Prahos muziejus, Varšuvos nacionalinė biblioteka; 1928 m. dailininkas už šį ofortų ciklą pelnė apdovanojimą Lenkijos grafikos salone Varšuvoje, 1929 m. – sidabro medalį Visuotinėje krašto parodoje Poznanėje. Po Antrojo pasaulinio karo Hoppenas emigravo į Lenkiją. Gyveno Torunėje, 1947–1961 m. vadovavo Torunės universiteto Grafikos katedrai. Elgetavimas buvo neatsiejama Vilniaus praeities kasdienybės dalis. Išmaldos davimą to meto visuomenė laikė krikščioniškos meilės artimui išraiška. XVII–XVIII a. elgetos turėjo brolijas su savo vadovybe, savivalda, narių sąrašais, mokesčiais. Brolijos gynė narius nuo svetimų išmaldos prašytojų, savo tarpe išrinkdavo žmones, kurie jėga, su botagais, išvydavo atklydėlius. Šią žiaurią socialinę praktiką pavaizdavo dailininkas Hoppenas: prie Šv. Jurgio bažnyčios vargšų, invalidų grupę įnirtingai vaiko botagininkai.