Tado Goreckio paveikslas “Aklas elgeta su berniuku” – vienas žymiausių dailininko paveikslų, nors kai jį nutapė, autoriui tebuvo 18 metų. Nuoširdumu, jautrumu paperkanti kompozicija ne tik demonstruoja techninę jauno tapytojo meistrystę (ne veltui Goreckis vėliau bus laikomas vienu geriausiu senųjų meistrų kopijuotojų), bet ir daug pasako apie laiko dvasią, socialinį kontekstą.

Pagrindiniai šio kūrinio veikėjai yra aklas elgeta, maždaug dešimties berniukas ir nukryžiuotasis. Visi trys – vienodai svarbūs ir glaudžiai tarpusavyje susiję. Visų ryškiausias – paveikslo centre įkurdintas neregys, kurio ranką jo jaunasis palydovas „lydi“ į švęsto vandens indą. Garbaus amžiaus, romaus veido, gražių bruožų, vešlia žila barzda ir plaukais jis kur kas panašesnis į šventąjį nei į išmaldos prašantį žmogų, ir tik skurdus drabužis bei elgetos lazda išduoda, kas jis yra iš tiesų.

Šis pagarbus dailininko žvilgsnis nėra atsitiktumas. Elgetaujantys sudarė reikšmingą visuomenės dalį – skaičiuojama, kad XVI-XVIII a. jiems galėjo būti priskiriama 5-10 proc. gyventojų. Nieko keisto, kad ši „profesija“ turėjo gilias tradicijas, o „tikrieji“ elgetos – ypatingą statusą. Jais laikyti tie, kurie be išmaldos neturėjo jokio kito pragyvenimo šaltinio, dėl sveikatos problemų negalėjo dirbti ir neturėjo jokių globėjų.

„Išskirtinį“ statusą turėjo neregiai, kone visiškai priklausomi nuo savo palydovo, kuriuo neretai tapdavo šuo ar vaikas, kartais – paties sūnus ar duktė, anūkas. Pastarieji, beje, neretai laikyti „netikraisiais“ elgetomis. Įdomu ir tai, kad Lietuvoje aklieji elgetos turėjo savo slaptą raštą – ant jų lazdos peiliu įrėžtus brūkšnius, o 1636 m. Vilniaus net buvo įsteigta elgetų brolija, gyvavusi iki pat XVIII a. pabaigos.

Elgetos kasdienybė buvo neatsiejama nuo maldos. Tikėta, kad tokių žmonių Dievui tariamas žodis turi išskirtinę galią, tad duodant išmaldą prašytą jų melstis už sergantį artimąjį arba gyvulį, tikintis sulaukti piršlių, gero derliaus ar susilaukti įpėdinių. Išmaldos paprastai buvo prašoma einant nuo vienų namų prie kitų, tikintis gauti duonos riekę, bulvių ar sūrio, nešiotą drabužį, monetą, galbūt ir nakvynės vietą kluone ant asloje ant šiaudų, o per Kūčias elgetos buvo kviečiami prie bendro stalo. Tačiau, žinoma, viena svarbiausių vietų gyvenimo negandų ištiktiesiems tapdavusi bažnyčia. Juk būtent čia ją lankantys gaudavo pirmąsias geradarybės, meilės artimam pamokas, tad elgetos galėjo tikėtis sulaukti dosnesnės užuojautos, o prašantys maldos tikėtis stipresnio jos poveikio.

Tadas Goreckis – toli gražu ne pirmasis pavaizdavęs aklą elgetą ir jo palydovą. Būtent neregiai dažniausiai tapdavo savo grupės atstovais dailininkų paveiksluose, o pats siužetas Vakarų Europoje siekia net XV amžių. Goreckio laikais panašų motyvą rasime ir Vincento Smakausko bei kitų jo kolegų drobėse. Bet juk kitaip ir negalėjo būti – XIX a., Lietuvai kenčiant carinės Rusijos priespaudą, artimo meilė ir krikščioniškoji tradicija įgijo ypatingą svarbą.